Kailiniai kiaunei

Pinterest.com

Eidama iš darbo matau nemažai prabangių parduotuvių. Bet niekuomet neužsuku pas juvelyrus ir kailių pardavėjus. Nieko blogo apie juos nemanau, tačiau puikiausiai suvokiu, jog tose parduotuvėse neturiu ką veikti. Ten reikia ne tik pinigų, bet ir žinios, ko stinga iki visiškos laimės. O kadangi jos neturiu, tai nėr ko vaikščioti ten, kur laimės negausi.

Bet kailinių temos apeiti negaliu. Viena vertus, palaikau nuostatą, jog žudyti žvėris dėl jų kailiukų nėra dora. Kitas vertus – žiemų beveik neliko ir tiek, kiek užeina šalčių, galima ištverti dėvint pūkus.

Tačiau vasario mėnuo ypatingas. Baigiasi nuolaidų sezonas, bet nesibaigia smalsumas, kuris kaip koks nelabasis sako – tik šiaip, pasižiūrėti. Tai ir pasisakysiu: net šiaip užėjus kailių pasaulyje galima visai neprastai pasismaginti ir sužinoti šio bei to įdomaus.

Audinių kailiukai man gražu. Net labai. Kai pagalvoju apie juos, prieš akis iškyla prašmatnios italės, perlų vėriniais ant kaklo, nepriekaištingomis šukuosenomis ir nuo pečių lyg tarp kitko slystančiais kailiniais. Nors lauke net +18 laipsnių, bet vaizdas – įspūdingas iki negalėjimo.

Kaip vienas veikėjas per TV mėgsta sakyti apie turtinguosius – jiems pavydi net karaliai ir prezidentai. Aišku, visaip būna su tais karaliais ir prezidentais, bet faktas, kad kailis gražiai puošia tam tikrą socialinį sluoksnį ir tam tikrą amžiaus grupę.
Ir kadangi man iki tokių dar yra laiko, sumaniau bent pažiopsoti į kailinių kokybę ir pasiklausinėti apie kainas.

Kainų yra visokių. Pvz., šalikėlio tipo audinės kailiukas kainuoja apie 100 eurų, o pradedant puspalčiais – 2000, baigiant ilgesniais paltais – 5000 eurų. Brangesnių man ir nerodė, matyt, suprato, nėr prasmės. Tie, į kuriuos žiopsojau, atrodė kuklūs, bet tokie, kuriais gali defiliuoti ir į teatrą, ir į turgų. Nors ne – į turgų su kailiniais gal nelabai. Bet ne apie kailinių maršrutus norėjau pasireikšti.

Su malonia parduotuvės darbuotoja taip nusijuokavom, jog paaiškėjo, kad brangesniems kailiams įsigyti reikėtų net ne vyro, o rimto meilužio arba, kaip sako super mergaitės, „tėtuko“, kuris aprūpina audinės kailiukais, ratuotomis audinėmis ir dar duoda pinigų papukus įsistatyti…

Ir štai po tokių pasišaipymų išgirdau realią graudžią istoriją.
Prieš Naujuosius, vos prasidėjus nuokainoms, į kailinių parduotuvę įvirto dvi gražuolės su užjūrių „tėtuku“. Išsimatavo jos kailinius ir rado tuos, kuriuos „tėtukas“ galėtų nupirkti. Beje, labai nepigius.

Kai prasidėjo pinigų mokėjimo procedūra, merginos ėmė aiškinti pardavėjai, jog nuolaidų nereikia. Tiesiog nereikia, kam tos nuolaidos. O „tėtukas“, gal nevisiškas asilas būdamas, klapsėjo akimis nustebęs, kodėl jo perkamiems kailiniams nebus nuolaidos. Bet merginos – su patirtimi, sugebėjo jam „užpudruoti“ smegenis taip, kad netrukus jis ir patikėjo, jog būtent tiems kailinaičiams netaikomos nuolaidos. Nupirko. Juk iš didelės meilės jaunatvei.

Pardavėja prisipažino, tąsyk neįtikėtinai nustebusi, kad pirkėjai savo valia atsisakė nuolaidų. Taip nebūna. Bet sandorio esmė išaiškėjo labai greitai. Jau po kelių dienų tos pačios gražuolės pargrįžo su neseniai gauta brangenybe. Ir panorėjo ją grąžinti bei atsiimti pinigus. Paprasta kaip dukart du. Sakoma, ypatingoms gražuolėms, „tėtukų“ globojamoms, taip nutinka dažnokai.

Parduotuvė kailinių nepriėmė, sako, konsultavosi net su advokatu, bet atsilaikė. Buvo pasiūlyta pervesti pinigus tiesiai į pirkusio žmogaus banko sąskaitą, iš kurios tie pinigai ir buvo sumokėti. Kiaunėms toks variantas netiko, pinigų „išgryninti“ nepavyko.

Pardavėja juokiasi, triukšmo tąsyk parduotuvėje buvo daug. Net ir grasinimų. Ir mojavimo garsiomis pavardėmis, kurioms super mergaitės norėjo pasiskųsti. Tik „tėtukui“ turbūt nelabai galėjo guostis.

Ir paskutinė įdomioji šios istorijos dalis. Tos super mergaitės – žinomos žurnalų herojės, stovinčios prie sienelių… Pardavėja sakė, matė jas su tais kailiniais ir nuotraukose. Bet kas žino – gal dantimis griežė. Stovėdamos po nepavykusio sandėrio…