Žavus vyriškis, būrėja ir širdžių aštuoniukė

Oro uostai ir lėktuvai yra ta puikioji vieta, kur gali nieko neveikti. Pradžioje pasitikrini paštą, pamaklinėji internete, išgeri puodelį kavos, užkandi šokoladinio torto gabalaitį (širdingai nusidėti!) ir tada imiesi nieko neveikimo.

Kai prieš kelias savaites dariau interviu su verslininku ir investuotoju Ilja Laursu, labai jaudinausi. Tiesą sakant, prieš rimtus interviu jaudintis privalu. Ir labai jaudintis tikrai galima. Pagal tą jausmą gali pasitikrinti, jog dar nesi atbukęs, nesi paniręs į neginčijamo žinojimo karalystę. Yra tokia vieta, kur renkasi visa ką išmanantys. Ačiū, Dievui, ten užsuku retai.

Tad jaudinausi, nes Iljos interviu laukiau mėnesį. Sulaukiau. Kitas etapas buvo susidėti gerus klausimus, kad būtų įdomu ne tik man. Aibes kartų pastebėjau, kad įspūdingi pašnekovai yra labai paprasti. Atrodo, gali su jais kalbėtis tarsi su bičiuliais. Ypač prie TV kameros. Bet visada trokštu, kad tie kalbėjimai būtų įdomūs ir jiems.

Nesmagumas tas, kad pastaruoju metu tų žiauriai įdomių ir stiprių pašnekovų sukrito -niolika. Su kolega prodiuseriu pradėjom naują TV projektą “Gimę tą pačią dieną” apie žmones, gimusius identišku metu ir jų likimų keistumus. Taigi sezono pradžia išėjo intensyvi, sparti ir turininga.

Laimei, Laursas buvo ne iš naujojo projekto. Užpavydėčiau pati sau, jei būtų tekę jį kalbinti ne mano laidai. Ir labai džiaugiausi, kad kolega nepaprašė to padaryti naujam TV darbui. Tad interviu metu pripažintą verslo gigantą su malonumu kamantinėjau pačių netikėčiausių dalykų. O kai po interviu kolega paklausė, ar pavyko ką nors sužinoti apie jo gyvenimą, nes Ilja garsėja itin saugomu privatumu, supratau, jog išgirdau subtilių asmeniškumų, kaip sakoma, “off the records”, kuriais viešai niekada nesidalinsiu.

Bet esmingas džiaugsmas – gavau dar vieną dovaną. Taip vaidinu pašnekovus, po kurių interviu norisi lėkti nesiekiant žemės, versti kalnus ir imtis to, ko gerai pagalvojus ir savo valia gal ir nemėginčiau. Supratot apie ką aš čia? Įkvėpė!

Tai dabar ir grįžtu prie nieko neveikimo, prasidėjusio oro uoste. Apie tai irgi kalbėjome su Ilja. Ir kaip jis sakė, nieko neveikimas yra vienas produktyviausių laiko praleidimo būdų. Ir net ikvepiantis. Jo metu gali daug mąstyti apie save ir tau svarbius žmones, dėliotis gyvenimo veiksmus ir atoveiksmius. Gali svajoti, stebėti kitus ir iš jų mokytis to, ko dar nežinai arba nekartoti to, ką pastebi tik iš šono.

Pvz., tuoj pranešiu ko išmokau, nes dabar nieko neveikimo metu rašau šias eilutes. Kad tik nereikėtų žiūrėti pro langą. Juk neprisipažinsiu, kad skrisdama visada bijau. Ir kai vėpsau pro iliuminatorių, bijau dar labiau. Labai realiai suvoki savo niekingumą, gamtos didybę, atsitiktinumų tikimybę. Bet ne apie tai čia.

Taigi darsyk grįždama prie nieko neveikimo, tuo metu bent stengiuosi galvoti pozityviai. Ypač po Laurso interviu. O jis dar ir medituoja, ir tikina, jog tai tobulas nieko neveikimo imstrumentas. Tikiu, nes tokie žmonės kaip Ilja yra didieji gyvenimo šviesuliai. Nedetalizuosiu, jį tiesiog verta pamatyti spalio 7 d., 19.30 val. per LRT TV.

Ne dėl to, kad Laurso gatvėje nesutiksite ir Maximos eilėje su juo nepasišnekėsite. Ir ne dėl to, kad jis tituluojamas milijardieriumi, ar kad jaučiasi savas Silicio slėnyje. Jis tiesiog – beprotiškai įdomus. Jam prisipažinau, jog nieko neišmanydama apie verslus, jo knygą “Verslas naujai” suvalgiau kaip svaigiausią romaną. Ilja iš to labai juokėsi ir po interviu ant autografui  pakištos knygos užrašė: “Į protingus klausimus duodami tik protingi atsakymai”. Aišku, po to jau visai sutirpau ir net pamiršau kartu nusifotografuoti.

Užsvaigti galima ir dėl to, kad kai su Ilja kalbi apie laiką, gyvenimo kokybę, dejavimo ir sėkmės santykius, supranti, kad gyvenime nėra nesvarbių dalykų. Nieko negalima daryti nepamatavus, nepasvėrus, kaip sakoma, “bele” kaip. Buvo toks rusiškas posakis “šapkami zabrosajem” (pažodžiui verčiant, kepurėmis užmėtysim) prasmingiau lietuviškai išeitų – kaip nors bus.

Tai štai, jei nori ir sieki gyvenimo kokybės, kepurių mėtymas netinka, ir netinka paleisti reikalus, kad jie patys kažkaip būtų ir klostytųsi. Net ir būdamas kūrybiškos prigimties, gražiai piešdamas ar puikiai šokdamas, ir nemokėdamas naudotis interneto bankininkyste, vis tiek turi dėlioti savo gyvenimo kortas. Pats.

Beje, apie kortas. Lėktuve greta manęs sėdi didelė moteris, apsigobusi kailiais, gal 45+ amžiaus. Kadangi vis duoda suprasti, kad ranktūriai jai labiau reikalingi, nes skaito svarbius atšviestus lapus, susiglaudžiu savo alkūnes po savimi ir akies kraštu stebiu ką tokio svarbaus ji šiurena.

Ir ką gi! Apie kortas, būrimo kortas. Ir koks paradoksas – situacija visai priešinga tam, ką čia surašiau, pasakodama apie Laursą ir jo kalbėjimus. Mano kaimynės kortos – tuzai, karaliai, damos, berniukai. Žodžiu, greta manęs būsima būrėja, keliaujanti dėlioti likimų į GB. Kas iškris, tą ir turėsi!

Matau, gilinasi, kaip kortas interpretuoti, jei sieki susigrąžinti meilę, sulaukti daug pinigų, išvengti valdiškų namų. Ne viskas man aišku akies kraštu, bet oi kiek prirašyta, kokių tik ten nėra kombinacijų. Pavyzdžiui, širdžių 8-kė yra emocinės valdžios korta. Bet sukritus su kažkuo, ji dar yra playboy’aus ir femme fatale korta. Greituoju būdu skaitau, jau laukiu kol pervers lapą. Ką toliau su ta aštuoniuke daryti? Tik būrėjos ranka su lapais svyra, linksta, nieko nematau, užsnūdo…

Ant nulinkusios rankos daugybė apyrankių, po žiedą beveik ant kiekvieno piršto. Pasisuku, ir ant kaklo kaba grožis, ir ausys papuoštos masyviais auskarais. Ir plaukai blizga žėrinčiais segtukais. O prie storo megztinio, apsiburbuliavusio, baltos kelnės išdubusiais keliais. Nemandagu spoksoti į miegantį žmogų. Bet čia boba mano viduje, apie kurią neseniai rašiau, prabudo.

Tuoj ją užmigdysiu, nes besišypsantis stiuardas man tiesia raudono vyno. Mosteli, į žmogų už kelių eilių nuo manęs. Sako, jums siunčia. Nustembu, atsisuku, taip šiais laikais nebūna! Šypsosi puikus žavus vyras. Netenku žado. Tokie po vieną neskraido. Jis linkteli. Aš linkteliu. Gerai, kad iš toli nemato, kaip išraustu. Gręsia nusidėjimas.

Va, ką reiškia lėktuve sėdėti greta būrėjos. Ir ne veltui ji skaitė apie feme fatale ir playboy’jų.

Be vaizduotės

Ar taip būna? Būna ir dažnokai. Man regis, daug žmonių vaizduotės neturi. Ir net nežino, kad neturi. Kas juos stumia pirmyn, nes visi juk kažkaip gyvena, turi norų, svajonių ar iliuzijų? Net ir be vaizduotės.

Man irgi būna, kad vaizduotė išeina pasivaikščioti. Tiesiog dingsta. Ir nieko negali nei sugalvot, nei sukurt. Sėdi toks visas be vaizduotės, nei ko svajot, tik sėdėt ir tiek. Bet praeina kuris laikas ir vėl madam vaizduotė grįžta, ima kutenti lėkti, dėlioti mintis pirmyn.

Kartais žmonės, dažniau sutikti pirmą kartą, klausia – kaip jūs sugalvote parodyti tiek visokių žmonių? Laidose, turima galvoje. Net nežinau, kaip mes sugalvojame. Bet faktas, kad tų žmonių sugalvoti nereikia, jie gyvena tarp mūsų, tik apie juos mažai kas žino. Ieškom ir randam. Kai nerandam, tada ir sugalvojam. Temą. Ir žiūrim prie kurio žinomo žmogaus ją prikabinti. Ne paslaptis, visiems kažkodėl įdomiau žiūrėt į nesvarbu kuo išgarsėjusį pilietį. Pvz., parodytume kokių gražulių, kaip kolegos komercininkai, tai man patys žiūrovai pirmiausia galvą nurautų, bet net neabejoju, dar ir kaip žiūrėtų į pajacą.

Ir dar atsakant į klausimą, kaip juos “sugalvojame”, kartais informacija ateina, tarsi pati, be vaizduotės, kažkas papasakoja idomią istoriją, kažkas pasiūlo netikėtą požiūrį, kažkas į mus nukreipia savo gyvenime sutiktus kitokius žmones. Mums tereikia prisikalbinti juos filmuoti ir gerai išsiklausinėti, kad išeitų pasakojimas, įkvepiantis ar praturtinantis kitus.

Tai čia tokia realioji vaizduotės išraiška. Bet mane neramina kita vaizduotės pusė.

Ypač ta, kurios daug ir giliai kapsto įvairių saviugdos, gerovės ar lyderystės mokytojai, Tarkim, klausinja labai nekonkrečių dalykų arba liepia vizualizuoti save po 5 ar 10 metų. Kaip matai savo gyvenimą, kokią darai karjerą, kokiu turtiniu pamatu disponuoji, kokius turi siekius ir pan. Va, čia tai jau uždavinėliai… visą gyvenimą tokie man neįveikiami.
Išsisuku, išsivynioju žodžiais, nesyk esu susidūrus su tokiais vaizduotės skatinimais. Bet niekada tuo, ką kalbu netikiu. Ir dar su nuostaba žiūriu kaip kiti laužydami galvas, kurdami visokias pievas, kankinasi mėgindami “triesti marmuru”. Beje, šį posakį vienai žinomai žurnalistei kažkada prisegė kita žinoma teatro kritikė, analizuodama pirmosios laidų verbaliką.

Ir triedimas marmuru man taip gerai įsirėžė, kad rašydama savo tekstus laidoms ar kad ir čia, vis įsižnybu, kad tik nebūtų to triedimo.

Tai va, kai tik reikalas pasisuka vaizduotės skatinimo link, man iškart galvoje atsigamina marmurinis reikalas.

Kita vertus, jei rimtai, vaizduotės ugdymas ir skatinimas labai pravartus vaikui, jaunam žmogui, kai jam prieš akis visas gyvenimas ir didieji pasirinkimai. Tokioje amžiaus grupėje be vaizduotės – prapultis. Jie dar turi išmokti vizualizuoti. Ir tuo patikėti.

Bet kai daug žinai ir daug matei, kartais nuvizualizuoji ne į gerąsias puses.

Kartais pagalvoju apie valstybės pareigūnus ar biurokratus, nuo kurių veiksmų ir sprendimų priklauso kitų dabartis ir ateitis bei gyvenimo kokybė. Ir jei būčiau premjeras ar mažiau atsakingas veikėjas, bet valdantis kitų gyvenimus, turbūt pražilčiau iš gėdos ir nevilties, jei nerasčiau kelių kaip pagerinti mane rinkusių žmonių pasaulį, jei negalėčiau išpildyti lūkesčių, kuriuos sukūrė mano vaizduotė, kai labai norėjau atsirasti politikoje ar vykdomojoje valdžioje.

Tiesa, matyt, yra ir kita pusė. Prisiminsiu neseną interviu, kurį dariau su Inga Valinskiene. Ne, jo nebuvo mano laidoje. Ir nebus. Jį dariau kitam TV projektui “Gimę tą pačią dieną”, startuosiančiam nuo rudens per LRT TV. Įdomus bus darbas ir jam jau prisiruošėm gilių ir turinćių ką pasakyti pašnekovų. Grįšiu po atostogų pulsiu vėl prie istorijos ir asmenybių. Bet kol kas dar apie jas patylėsiu, nesu tos laidos prodiuseris, atsakingas už viešinimą, tik galvą laužau dėl didžiųjų pašnekovų ir pokalbių su jais.

Tai štai grįžtant prie Valinskienės. Ji tikrai įdomus žmogus, tik dažnai rodoma banaliu kampu. Per interviu jos klausiau ir apie politinės patirties bei vaizduotės santykį, t.y. , ar ji pati turėjo viziją eidama į didžiąją politiką. Supratau, nekažin kokią. O dar kitas jos atsakymo leitmotyvas – gali turėti kiek tik nori vizijų, bet atsidūręs ten, aukščiau, susivoki, jog padaryti negali nieko. Suriša rankas, kojas, ir sudie vaizduote!

Kas taip supančioja? Numanoma, ir ne tik blogiečiai bebrai. Ar tuo tikėti, kiekvieno reikalas. 
Tik žinau, kai Zuokas kūrė Vilniaus tramvajaus, Gugenhaimo muziejaus ir kitus utopiniais vadintus planus, visi juokėsi garsiai ir tyliai, ir vadino jį Benderiu. Bet kai dabar sostinės meru išrinktas žmogus, prisiekiu, aš jo nerinkau, net neturi vaizduotės užliejamoms gatvėms sutvarkyti, va, ir paaiškėja, ką reiškia vaizduotės platumos ir siaurumos.

O dar prisiminsiu juokingą rusišką posakį, kuris gal lietuviškai nuskambės ne itin taikliai,  bet anyway, lai skamba.

Kiekvienas taksistas žino kaip valdyti valstybę, bet kažkodėl jie visi dirba taksistais.

Tai va ir prašom, vaizduotės tai jie turi, bet kas iš to.

Einu prie jūros, kol dar nesezonas ir nereikia įdarbinti vaizduotės. Tegul ir ji eina pasivaikščioti…

Povelykinis sindromas ir kaip nuo nieko nepriklausyti

Norėjau rašyti apie atomines moteriškes, kurių pamatau filmavimuose. Kokią tik heroję išsirenku, vis nereali! Bet rašant išèjo kiek kitaip…

O tų atominių ponių prisižiūriu ir per šventes, tokias kaip Kalėdos ar Velykos. Visų stalai lūžta, krepšiai kūpa, tortai ant palangių braška. Vištos ir antys plaukioja lėkstėse, žalumynais apkaišytos. Pažiūri FB ir galvoji, o tai moterys, o tai darbštuolės, o tai atominės! Ir visos dirbančios, ne dykaduonės kokios.

Pati galvojau, jau šioms Velykoms žarnų nesileisiu, stalų nekrausiu, nudažysiu kokius du kiaušinius ir voilà.

Kurgi ne! Antrą Velykų dieną šaldytuve dar vis tamsu, kiek ko beišimsi, visko dar tiek, kad savaitę išgyventum, nekeldamas kojos iš namų. Bet Lenkijoj nebuvom. Galima ir lietuviśkai pigiai prasisukti.

Kita vertus, kažkaip lengvai ir be pastangų susitaisė šių Velykų valgiai: susismulkino bulvės, burokėliai, rauginti agurkai, svogūnai, viskas sulipo į dvejopas mišraines, tarpuose išsikepė vištos šlaunelės, susipjaustė liežuviai, susiraikė ridikėliai ir švieži agurkai, gyvenimo draugas stalą nupuošė žalumynais ir kiaušinių dažymas praėjo be nuostolių ar mozonių aplink juos.

Visiems visko pakako ir sekmadienį, ir antrą Velykų dieną. Valgom, valgom, užgeriam raudonu vynu, galo maisto šventei nematyti. Ryt teks imtis pačių griežčiausių priemonių, pasninkauti, vėliau dozuot mitybą ir didint fizinius krūvius.

Blogybè ta, kad kai persivalgai, apima ne džiausgmo, o neramumo jausmas. Imi mąstyt apie nenusakomą moterų stiprumą, ant kurio laikosi ne tik Velykų stalai ir šventinis valgių gausumas.

Kai kažką darai ir darai nesustodamas, užsimedituoji tarp lėkšćių, pasaulis atrodo toks gražus! Suprantu, kodėl Beata visada nusiteikusi puikiausiai. Maistas kelia pozityvumą. Dar galiu prisimint anoje savo laidoje rodytas Editą Mildažytę ir Zitą Kelmickaitę. Irgi daug ruošia, gal dėl to yra linksmos ir stiprios savo vidumi. Kad ir ko būtų patyrusios…

Bet šiaip televizijoje ir kitose kūrybos sferose silpnoms neišgyvent, faktas. Ten turi taip arti, būti toks pajėgus, daryti viską, apsiverst per galvą, nuvirst nuo kėdės ir iš savęs pasijuokt, kad tave žiūrėtų, kad tavęs klausytų, kad kitiems būtum įdomus. Jei tik nori išlikti ir užsidirbti…

Uždarbis ir jo pastovumas  – labai svarbi stiprių moterų tema. Turbūt visi žino, kad moterys, kad ir kokio reikšmingumo jos būtų, LT uždirba mažiau nei vyrai. Taip yra visose srityse, na, gal Seime kitaip. Bet kūrybinėse industrijose – pirma eina vyrai, po to – moterys. Ir didžiausios ekrano žvaigždės nekainuoja kanalams tiek, kiek atsieina žvaigždūnai vyrai. Skaičių nepateiksiu, nes kiekviena sutartis – konfidenciali. Tačiau kuluarai yra visur, o kalbos juose vaikšto.

O dar yra ir trečias aspektas. Konkursai ir išlikimai. Ypač televiziniai. Gali būti be proto išmanus, bet kas pavasarį rašai senų ir naujų TV laidų projektus, ir laikai egzaminą. Komisijai turi įrodyti, jog darbui tinki. Esi toks pat ar net vis labiau kūrybingas, raštingas, moralus, vertybes išpažįstantis, idėjas generuojantis, aukštus reikalavimus atitinkantis, numatantis žiūrovų lūkesčius ir interesus, sugebantis skaičiuoti piniginius laidų biudžetus ir dar daug visko, ko net negali žinoti, kuo vadovaujasi sprendėjai. Priduodi projektus ir kokius tris mėnesius nemiegi, lauki, praeisi, nepraeisi, liksi su senu ar pavyks daryti naują darbą. Žodžiu, kabi tarp dangaus ir žemės. Kasmet.

Tame kabėjime dar privalai visąlaik ir racionaliai žiūrėti pirmyn, gyvenimą planuoti kaip laikrodis: žiemą numatyti, kas bus pavasarį, pavasarį skaičiuot kas bus vasarą. Ir viską konvertuot eurais: laiką, idėjas, paslaugas, įsipareigojimus. Va čia ir yra sudėtingoji darbo bei gyvenimo dalis.

Kaip finansininkui susiskaičiuoti iš ko sumokėsi mokesčius, neišeina, turi rasti, kas tai padarys. O tai irgi išlaidos. Nes kai esi laisvas menininkas, neturintis jokių etatų ir socialinių garantijų, skaičiuoti GPM’us, PSD’us, Sodras ir dar kažką, ko nežinau, privalai kaip ir pats. Bet nepažįstu nė vieno kūrybinio, kuris tai sugebėtų. Arba rašai, arba skaičiuoji, kitaip Dievas neduoda.

Geriausiu atveju suvoki, kad visas gaunamas pajamas turi nepamiršti dalyti per pusę: pusė tau, pusė mokesčiams. Bet tai padaryti irgi nelengva, nes taupyti į kojinę, kai iš jos visada gali išsiimti svarbioms ir svarbesnėms išlaidoms, yra komplikuota. Palikti banke? Taip ir yra. Bet taupymas banke tolygus pajamų praradimui. Jei to nenori, dar kita istorija – turi mokytis apie bankinius instrumentus ir jų panaudojimo mechanizmus. Na, to jau perdaug. Tai lieka viskas kaip lieka ir balandį, šiuo atveju po Velykų, prasideda piniginė karštligė, nes iki gegužės 1 d. turi savo gautus pinigus susideklaruot ir susimokėti galutinius mokesčius.

Po to imsi sukti smegenis kaip išgyventi iki rudens. Anądien kolegė labai džiugiai pranešė sužinojusi, kad Sodrai galima mokėti dalimis, t.y. gauti vadinamuosius atidėjimus. Bet kai pagalvoji, koks marazmas, kaip turi jaustis, dirbdamas ir neišgalėdamas susimokėti, atidėdamas prievoles, ypač kai jau nesi nei studentas, dar nesi “bomžas”, o pretenduoji į eilinį žmogelį, kasdien dirbantį ir tvarkingai mokantį mokesčius…

Dabar valdžia suka galvas, kaip stabdyti emigraciją, kaip užkirsti kelius žmonėms į Lenkiją, kaip pagerinti gyvenimo kokybę. Nieko nebus, brangieji, kol žmonės nesijaus saugūs finansine ir emocine prasme, kol smulkūs verslininkai krapštys kojines mokesčiams susimokėti, o į save išlaikantįjį valstybės valdytojai žiūrės kaip į melžiamą karvę.

Kiek esu dariusi interviu su kuriančiais žmonėmis, nesvarbu, kokį produktą jie “kuria – gamina”, dabar juk nebėra kūrėjų, visi turi verstis pagal IDV pažymas ar kitus ekonominės veiklos dokumentus, nors “gamina” literatūrą, muziką, dailę, straipsnius, laidas ir pan., visų problemos dvi – kad tik tas liukas, per kurį ateina mintys ir kažkas susikuria, neužsidarytų ir kad tavo darbą kas nors nupirktų.

Kitaip neturėsi net kuo susimokėti už darbo priemones: teptuką, drobę, kompiuterį, jam naudojamą elektra, šildymą, nes be jo pirštai stingsta dirbant, o dar reikia stalo, kėdės, telefono, vandens, unitazo ir t.t. Viso to, ką turi valstybei tarnaujantieji, tiesiog kasdien ateidami į savo kabinetus dirbti darbo. “Kuriantis verslininkas” visas darbo priemones turi įsigyti pats. Dar būtų neblogai, kad ir mintys aplankytų.

Kalbėdama visa tai, prisimenu tokią pasaką, kaip žmogus pas Dievą atėjo su savo kryžiumi.

Atėjo ir sako: Dieve, padėk, nebegaliu, nepanešu.

Pažiūrėjo Dievas į jį: matai kiek turiu kryžių, dėk ant stalo savąjį ir rinkis kurį tik nori.

Pasidėjo žmogus kryžių, palengvėjo, kitus apžiūrinėja, gal ras lengvesnį.

Ieškojo ieškojo, nieko geriau nerado.

Padėkojo Dievui ir išėjo su savu kryžiumi nešti jį toliau.

Link viso to, kasdien galima už gyvenimą krikščioniškai dėkoti, galima su viskuo taikytis ir laukti kol bus geriau ar Dievas ką duos. “O jeigu neduos?”, – pykteli Zita Kelmickaitė. “Jeigu niekas nieko neduos? Savimi turiu pasirūpinti pati. Kodėl turiu nuo kažko priklausyti?”

Tai dabar ir einu galvoti, kaip nuo nieko nepriklausyti ir kaip pasirūpinti savimi… pradžioj bent indus susiplausiu.

P.S.

Jei akis badys korektūros klaidos, prašau atlaidumo, rašyta buvo impulsyviai, emocingai, be savo kompiuterio, kuris ištaiso lapsus lingva. Jei ką, ryt ištaisysiu.

Kinas atvažiuoja!

Myliu kiną. Labai:)

Nors kalbininkai lyg ir draudžia žodį “myliu” skirti ne žmonėms, o kitiems dalykams mylėti, bet myliu, nors tu ką!

Ir iš tos meilės visada laukiu “Kino pavasario”, ateinančio su tikrąja metų laikų kaita. Bet visada ištinka tas pat paklydimas, nežinai kaip persiplėšt tarp darbo, gyvenimo ir kino. O dar su bilietais problemos – juos reikia pirkti laiku ir nė kiek nevėliau.

Todėl žemiau rasite visus įrankius, kaip rasti, pirkti, atsirinkti filmus. Ir tai reikia daryti jau dabar, ne kažkada kai kinas tikrai atvažiuos.

Kol kas galiu pasisakyti, jog, pasidėjus išankstinėms festivalio filmų peržiūroms, vieną jau mačiau – “Melagiai”.

Stipriai vertas žiūrėti ir galvoti, kaip žmonių santykius žudo šiuolaikinės komunikacinės galimybės. Grįždami po filmo su vyru diskutavom: kas svarbiau fizinė ar emocinė ištikimybė. Klausimas kiekvienam, mylinčiam, beprotiškai svarbus, nebent būtum prancūzas.

Nedidelis flirtas FB ar kokiam kitam socialiniam lauke. Svarbu, kad lapė nesulotų… Bet jei draugė lapė praneša, kas vyksta kokiam virtualiam laukelyje… Sekti, kelti skandalą, trenkti durimis?

Šiais visuotinio atvirumo laikais, o dar pasižiūrėjus “Snowdeną” (filmas – ne “Kino pavasario”, bet lengvai pasiekiamas internete), supranti, jokios informacijos nuslėpti neįmanoma: e-paštas, sms, kompiuterio kamera, Viberiai, What’supai, Pokemonai – viskas tarnauja vienam – stebėti, kontroliuoti ir manipuliuoti.

O jei kaip prancūzai, norma laikytume 17 – 18 val. pasimatymą? Juk tik kūniškas reikalas… Svarbu laiku grįžti namo vakarienei ir laiku su šeima pasimėgauti prie stalo.

Apgaulės variacijų nestinga.

Psichologai sako visaip. O viena mano draugė, vėtyta ir mėtyta, tikina, ta kūno dalis, kurią žmonės naudoja neištikimaujant, nedyla, nuo vieno kito kryptelėjimo į šoną nieko neatsitiks, svarbu galva – vietoje. Tai, jei apie kūną negalvoti, išeina, kad emocinė ištikimybė šimtą kartų svarbiau. Va kai jos nelieka ir prasideda didžiosios griūtys…

Apie visa tai svarstoma “Melagiuose”. Labai stipriai nueikit, pasijuokit ir po to pamąstykit, prieš leisdamiesi į nuotykius.

“Kino pavasario” bilietai jau prekyboje nuo šio sekmadienio. Žemiau esanti žinia kino mylėtojams ir šiaip išmaniems, turintiems visokių kortelių, kurios padės sutaupyti. Taigi:

Jau šį sekmadienį, kovo 5 dieną, prasideda bilietų prekyba į naujų vėjų kupiną „Kino pavasarį“. Kaip visuomet, pirmieji, ištikimiausieji festivalio klientai su „Telia“ lojalumo kortele „Omni ID“ bilietus galės įsigyti pigiau.

Visą sekmadienį, nuo 00:00 iki 23:59 valandos, „Telia“ kortelės „Omni ID“ turėtojams tiek perkant internetu, tiek šalies kino teatrų kasose išankstiniai festivalio bilietai kainuos tik 3,50 Eur.

Nuo pirmadienio, kovo 6 d., bilietai bus parduodami įprastinėmis kainomis.

Žinau ne vieną žmogų, per festivalį pasiimantį atostogų, kad nereikėtų dirbti ir būtų smagu ramiai žiūrėti filmus. Nes „Kino pavasaryje“ kaip ir kasmet – daugybė pasaulio kino režisierių sukurtų filmų. Per dvi festivalio savaites, kovo 23–balandžio 6 d., bus parodyta 130 pilnametražių ir 70 trumpametražių autorinių kino juostų.

Tad ko ir ksip ieškoti kino festivalyje?

Festivalio programos sudarytojai, norėdami padėti žiūrovui nepasiklysti tarp kino meistrų intriguojančių naujienų ir sėkmingų debiutų, išskyrė juos sujaudinusius, privertusius nusišypsoti, šokiravusius ir įkvėpusius filmus.

• Filmas, kuris privertė nusišypsoti: https://www.youtube.com/watch?v=wYFwwzi7e4I

• Filmas, kuris šokiravo: https://www.youtube.com/watch?v=PZqrn39L_iw

• Filmas, kuris sujaudino: https://www.youtube.com/watch?v=PK3BOb9xueE

• Filmas, kuris įkvėpė: https://www.youtube.com/watch?v=Yz3HNsM2-nY

Atrasti savo filmą gelbstintys įrankiai

Festivalio mobilioji programėlė. Komfortą vertinančiam žiūrovui čia leidžiama sužinoti visas naujienas ir iš suintrigavusių filmų susidaryti savo festivalio programą.

ERGO kino testas. Tai praėjusiais metais pasiteisinęs, šiemet dar labiau patobulintas testas kino mylėtojams. Atsakęs į kelis paprastus klausimus, žiūrovas gauna asmenines filmų rekomendacijas. Išbandyti galima čia: www.ergo.lt/kinopavasaris

Festivalio naujienlaiškis. Svarbiausios festivalio naujienos – tiesiai į pašto dėžutę tik festivalio naujienlaiškio gavėjams. Užsiprenumeruoti naujienas: http://kinopavasaris.lt/lt/naujienu-prenumerata.

 

Festivalio internetinės svetainės skiltyje „Naujienos“ rasite išsamias visų festivalio programų ir filmų apžvalgas: http://kinopavasaris.lt/lt/naujienos.

Vaizdo medžiaga. Labiau mylintiems vaizdą nei tekstą siūloma apsilankyti festivalio svetainėje esančioje video rubrikoje, kur rasite tiek įvairių rekomendacijų, tiek filmų programų anonsų bei kitos įdomios informacijos: http://kinopavasaris.lt/lt/video

Festivalio komandos rekomendacijos. Geriausia apie filmus sužinoti iš tų, kurie juos jau matė ir kinu gyvena ištisus metus. Festivalio organizatoriai sudarė savo favoritų dešimtukus. Rekomendacijos: http://kinopavasaris.lt/lt/komandos-topai.

Festivalio leidiniai. Kino teatruose jau galima rasti festivalio atspausdintą programėlę su filmų aprašymais ir repertuarą.

 

Festivalio paskyra socialiniame tinkle „Facebook“: https://www.facebook.com/kinopavasaris.lt/?ref=br_rs; „Instagram“: https://www.instagram.com/kinopavasaris/

Tie, kas nespės pasinaudoti kovo 5-osios „Telia“ akcija kortelės „Omni ID“ turėtojams, pigiau įsigyti išankstinius festivalio bilietus galės: kovo 8 d. (festivalio abonementų akcija) ir kovo 11 d. (nuolaida lietuviškiems filmams).

 

2017 m. festivalio filmų programa: http://kinopavasaris.lt/lt/programa

Apie avį ir lėktuvą už nugaros

Tikrai tas lėktuvas buvo už nugaros. Už kokių 10-15 metrų, bet mes jo net nepastebėjome.

Ar taip būna? Net labai. Taigi istorija – tragikomiška ir nė kiek neišgalvota. Be to, galinti nutikti dar ne kartą, tad paskaityti ją verta savisaugai. 

Iš smagios kelionės ir maloniai praleisto laiko Paryžiuje namo turėjome grįžti per Frankfurtą. Persėdimai ir lėktuvų kaita šiais laikais man tapo malonesnis reikalas nei pigių skrydžių kompanijos, skraidinančios greitai, “pigiai” ir už 100 km nuo ten, kur reikia. Šiaip viskas gerai su tais Wizzairais ir Raynairais, bet kai galiu, perku bilietą keliais eurais brangiau ir skrendu ramiau, patogiau ir tiesiai į tašką, nesiblaškydama autobusais iš oro uostų laukų laukuose.

Į Paryžių taip tiesiai ir pataikiau, kad ir per Frankfurtą. O atgalios nutikusi istorija, jei būčiau ją girdėjus iš kitų, sakyčiau, taip nebūna. Čia kaip vienas garsintis mėgstantis tautietis praleido progą patylėti ir norėdamas pasiviešinti Briuselio sprogimų kontekste, apreiškė, kad dėl vienos baltos pirštinės oro uoste, Amsterdame ar kažkur, buvo sulaikytas.

Ne, manęs niekas nesulaikė ir baltos pirštinės nedėviu, bet istorija nutiko gerokai prašmatnesnė ir jos nenutylėsiu. Gal kam pravers tokia patirtis.

Pernai, kai Paryžiuje filmavau Nicolas Bourriaud, interviu metu jis prisipažino, neretai pramiegąs lėktuvus arba į juos laiku nepataiko. Na taip, galvojau, menininkas… O paskutinį kartą būdama Paryžiuje sutikau seną pažįstamą, ištekėjusią už menininko, tai su ja išvis priėjom išvados, kad “menininkas” yra net neprastas žmogaus organizuotumo apibūdinimas, o tiesiog diagnozė.

Tai tą diagnozę nuo šiol galiu prisitaikyti ir sau. Nusileidę iš  Paryžiaus, turėjome 1-1,5 val. iki Vilniaus reiso. Frankfurto oro uostas – vienas iš mylimiausių: yra kur nueiti, pažiopsoti, kavos geros išgerti, prizlų pakramtyti. Geras knygynas. Kvepalų naujausių nestinga. Tikrai yra ką veikti. Kai visa tai nuveikę grįžome prie savo lėktuvo vartų, buvo likę per 40 minučių iki laipinimo į orlaivį.

Pasižvalgėme, vietų kur sėst arti vartų kaip ir nėra, nuėjom ir atsisėdom toliau. Išsiėmiau kompiuterį ir įsiknisau į skaitymus. Kai keliauju ne viena ir ne su darbais, atsipalaiduoju taip, kad nei jaučiu laiko, nei matau aplinkos. Avis, tikra avis, kur ir kada liepia, ten tada ir einu.

Tai va šita avis tiek prarado žmogiškus pojūčius ir laiko bei erdvės suvokimą, kad nuo skaitalų galvą pakėlė tik tada kai netikėtai ėmė blaškytis šalia ramiai sėdėjęs gyvenimo draugas. O jis kaip akis išdegęs staiga pašoko, stvėrė daiktus ir nulėkė prie lėktuvo vartų. Iš paskos šokau ir aš, ir skusdama tuos 10-15 metrų iki savo vartų susivokiau – visur tuščia – lėktuvas apsiėjo be mūsų!!!

Tai va, prašom jums situacija, kaip lygioj, teisingoj vietoj sėdint, galima pražiopsoti savo lėktuvą. Nereikia net miegoti, nereikia net būti toli nuo jo. Sėdi čia pat, ramiai. Ir padarai tik vieną klaidą – užsiskaitai.

Ką veikėm toliau? Po akimirkos streso ir pamaldavimo, gal dar įleisite į lėktuvą, ne, jis jau uždarytas ir užsandarintas, bet mūsų daiktai ten, nieko, iškraus, pasiimsite lost&found, buvom nukreipti pasirūpinti savimi patys oro uosto pagalbos centre.

Kadangi lėktuvas buvo net labai neprastas, Lufthansa, mano mylimoji, pakirstomis kojomis nukėblinom iki jos centro. Ten pirmiausia buvo sužiūrėta ar tai ne kompanijos kaltė, ar ne ji pavėlavo iš Paryžiaus. Ne, ne ji.

– Mes patys pavėlavom prieiti prie lėktuvo.

– O laiko tai pakako, kur buvot?

– Sėdėjom už 10 metrų.

– Hm… Ir nematėt, kad keleiviai laipinami?

– Ne, nematėm, nugara į lėktuvą sėdėjom. Beje, o kodėl jūs mūsų neieškojote?

– Mūsų oro uostas yra tylus, laikosi tylumo politikos, be reikalo per garsiakalbius nešūkaujame.

– O kas mes, ar ne reikalas?

Šito, aišku, garsiai nepasakiau. Bet pagalvojau, būtų buvęs reisas Frankfurtas – Paryžius ir bet kuris kitas Europos miestas, garsiakalbiai būtų plyšoję ir draskęsi. Pati savo ausimis girdėjau kaip kelissyk graibė nublūdusius graikus, skrendančius į Atėnus. O va Vilnius, pamanykit…

Aišku, Lufthansa nepaliko ant ledo. Iškart pasiūlė visokių pagalbų. Bet buvo akivaizdu, rytojaus suplanuoti darbai, susitikimai ir visi kiti reikalai nuplaukė. Reikės pirkti bilietus, ieškoti viešbučio, prasideda nauja muzika.

Bet dar viskas neatrodė taip baisu, kol Lufthansos centro konsultantas pats nesuakmenėjo pasiknisęs kompiuteryje kaip geriau mus “reroutinti”. Po pauzės išgirdome.

– Hm… Jums tai laaabai brangiai kainuos. Laaabai brangiai. Net baisu sakyti kiek jums tai kainuos.

Na, galvoju, kokius 200, na gal 300 eurų…

Ne! 1200 eurų!!! Vienam žmogui!!!

Ir lėktuvas į pasaulio kraštą vardu Vilnius tik po paros! Nors eik pėsčias… Ir dar tai reiškė, kad kiekvienas, sumokėjęs po 1200 eurų, dar po beveik šimtą eurų klos už viešbutį, taxi iki jo ir kitą dieną atgal, į Frankfurto oro uostą, ir kad Vilniuje būsim dar kitą naktį, prasitrynę kad ir mylimame oro uoste, sušikta nuotaika ir ką čia daugiau beaiškinti.

Bet pabaiga buvo laiminga. Ir dar syki gyvenime įsitikinau, koks džiaugsmas turėti draugų, ne tik savo odontologą ir ginekologą, bet savo kelionių pagalbininką. Ir kokia laimė, kai šiais laikais, viską pats galėdamas įsigyti per kompiuterį ir internetą, dar gali vidury nakties skambinti į Vilnių, ir ašaroti į telefoną – Vida, padėk, pražiopsojom savo lėktuvą…

Vida padėjo. Ir taip padėjo, kad bilietus rado skristi SAS-u, antra mano mylima kompanija, ankstų rytą, beveik keturiskart pigiau, tiesa, per Kopenhagą ir pirko juos pirmyn ir atgal. Bet koks skirtumas, kur ir kaip skristi? Svarbu patekti namo laiku, spėti sutvarkyti reikalus ir nelikti tuščiomis kišenėmis 🙂 Beje, Kopenhagos oro uostas po galutinės rekonstrukcijos pranoksta visus Europos oro kelionių terminalus. Gaila per mažai laiko buvo pasidžiaugti žuvies restoranu, super dideliu knygynu ir NOA NOA – vienu iš mano mylimiausių stiliaus ženklų.

Beje, paskiausias pastebėjimas, kurį jau minėjau, bet dar pakartosiu – nepamirškite, kad Frankfurto oro uostas – tylios politikos, nesivargina ieškoti į Rytų zoną skrendančių keleivių ir nusiteikusių pasiekti Vilnių niekas tikrai negraibo.

Tą patį patvirtino ir kelionių agentūros “Westexpress” atstovė Vida Andriušienė, ta pati Vida, padėjusi ne tik tą “menišką” vakarą, bet ir pridūrusi, jog taip yra nutikę ir kitiems jos klientams.

Ir nebūtinai diagnozuotiems “menininkams” 🙂

 

 

 

Paryžius kanalizacijoje

Užsidirbau. Rankos neprieina prie blogo naujienų. Nors jų yra ir vertų aptarti, ir vertų pagalvoti, ir vertų žinoti. Panašu, jog gyvenimas keičiasi ir nėr žinios į kurią pusę jis klostysis toliau.

Vakar buvo šoko diena. Kai šiandien apie ją pagalvoju – niekai. Tik gaila darbo. Ir su operatoriumi, sėdėdami Paryžiaus CDG oro uoste ir laukdami savo reiso, sakome, kad tai būtų didžiausia gyvenimo problema.

Taigi vakar eidami dar kartą susitikti su Šarūnu Bartu, pradėjusiu didžiulę savo darbų retrospektyvą Paryžiuje, stabtelėjome netoli Pompidou centro. Kas buvo toliau, jau parašiau FB, bet verta pasidėti ir čia.

Tik dėl to, kad prancūzai stipriai keičiasi. Jie bijo, bet stengiasi išlikti ramiai. Jie mandagūs, kaip ir anksčiau, bet praranda savitvardą. Jie debatuoja visur: namuose, per televizorių, renginiuose. Kaip kažkas pasakė, taip nebuvo nuo antrojo pasaulinio karo laikų. Vieni – už, kiti – prieš.

Paryžius protestuoja: tolerancija prieš fobijas.
Mitingas prieš antiislamistus. Dalyvių – gal 100. Policijos – gal 200. Praeinančių ir žiūrovų – panašiai. Filmuojančiųjų ir fotografuojančiųjų – vienas kitas.

Policija – ginkluota, ratuota, bet geria kavas iš popierinių puodelių ir stoviniuoja prie savo minibusų. Kad įvyks nors koks susidūrimas, pagal policininkų nuotaikas, neatrodo.

Kadangi per kelias dienas Paryžiuje kalbinome įvairių pašnekovų, protesto vaizdai tinka. Filmuojam.

Staiga prieina policininkas ir pareikalauja, kad operatorius parodytų nufilmuotus vaizdus. Rodo. Liepia viską ištrint. Ištrina. Dar pasiveda į šoną, toliau nuo kitų. Liepia atiduoti vaizdo kortą. Kolega nesipriešina. Bet matau jo akis – trijų dienų darbas ir išieškoti Paryžiaus planai…

Traukiu savo “Press” pažymėjimą, einu prie policininko. Prisistatau. Tiesiu dokumentą. Skaito.

Tavo pažymėjimas galioja tavo šaly! Čia – Prancūzija, čia prancūziškos taisyklės! Ar žinai, kad policijos negalima filmuoti! Ar žinai, kad islamistai gali atpažinti policininkus! Ar žinai, kad jiems gręsia pavojus!

Žinau, bet mes ne policiją filmavom. Patys matėt, kas buvo vaizde. Tik užrašai ant nugarų “policija”. Bet visi planai ištrinti. Kur mūsų korta?

Tavo korta – merijoje, eik ir pasiimk!

Nesupratau.

Ateik, parodysiu, kur tavo korta. Veda prie ventiliacijos šachtų grindinyje, iš kurių žiemą vasarą pučia karšti vėjai. Va, čia – tavo korta!

Ginčytis beprasmiška. Nueinam.

Gerai, kad tai buvo korta, skirta tik gražiam Paryžiui. Paryžiui, kuris nukeliavo į savo požemius… Désolé.

Tiems, kas FB nepatikėjo, kad prancūzas gali tujintis, laikas nusiimti rožinius akinius.

Myliu Paryžių visa širdimi, bet šįkart myliu liūdnai.

DRAUDIMAS

Viešinti ir platinti šio tinklaraščio įrašus be autoriaus sutikimo draudžiama.

Draudimas buvo paskelbtas šiame tinklaraštyje 2015.09.05

Savavališkas nuorodų publikavimas ir įrašų perdavimas kitiems tinklaraščiams, svetainėms, socialiniams tinklams, kitoms viešoms žiniasklaidos formoms pažeidžia draudimo neviešinti reikalavimą ir autoriaus teises bei su tuo susijusius įstatymus.

Prezidentas, meilužė, jos draugė, tos vyras ir prancūziškas skandalas

Iki šiol dar vis su džiaugsmu visiems pažįstamiems, susijusiems su menais, pasakoju, kaip pasisekė Paryžiuje nufilmuoti Nicolas Bourriaud. Koks jis fainas, paprastas ir įdomus.

Tada dažniausiai kyla atsargus klausimas – o kas jis toks?

Na, taigi tas meno filosofas, šiuolaikinių meno analizių autorius, garsiausių pasaulio bienalių kuratorius, žinomiausių privačių meno kolekcijų sudarytojas, buvęs Paryžiaus aukštosios dailiųjų menų mokyklos (ENSBA) rektorius, su baisiausiu skandalu išstumtas iš savo posto ir t.t.

A…a, aišku, stoja tyla, rodanti, kad Bourriaud vardas Lietuvoje skamba kaip kitos galaktikos naujos žvaigždės K16 pavadinimas. O tai koks ten buvo jo skandalas?

Na, didelis, per viso pasaulio menininę bendruomenę ir media nuvilnijęs, sukėlęs pasaulio muziejų ir galerijų direktorius, kuriems Nicolas ruošia ekspozicijas, menininkus, kurie bandė jį palaikyti, garsiuosius kuratorius, surinkusius per 400 parašų už Bourriaud, kad Kultūros ministrė nepasiduotų Prezidento F. Hollando iniciatyvoms atleisti Paryžiaus ENSBA rektorių.

Va taip, tiesiog šiaip, be jokių dalykinių priežasčių, imt ir atleist.

Aišku, tas skandalas mažiausiai būtų rūpėjęs ir man, nes kontakto su meno guru tikslas buvo visai kitas.

Bet taip susiklostė, kad Nicolas Bourriaud tapo “Kauno bienalės” pagrindinės ekspozicijos kuratoriumi. Bienalės vadovė Virginija Vitkienė pasiūlė su Nicolas padaryti interviu Paryžiuje, tuomet teko tartis, derintis, skristi, laukti jo interviu ir pan.

Greta to garsiąją skandalo intrigą teko stebėti iš arti ir su tam tikru nerimu, nes nuo jos eigos priklausė – bus tas ilgai lauktas interviu ar ne.

Kai jau paaiškėjo, kad Nicolas vis dėlto mus priims, reikėjo verstis per galvą, kad tas pokalbis ne tik įvyktų, bet dar ir būtų neformalus.

Vos užėjus į rektoriaus kabinetą išklojau, kad viską žinau, skaičiau spaudoj, artnet.com apie nemotyvuotą jo stumimą iš pareigų, apie dar nesibaigusią situaciją, negana to girdėjau, kad istorija suvelta nuo pat aukščiausio lygio.

Nicolas tik palingavo galva, matėsi, tikrai buvo įsitempęs. Bet leido išsikraustyti dėžes su kamera ir šviesomis. Kol ruošėmės, vaikščiojo savo kabinete iš kampo į kampą, teliuškuodamas pustuštį kavos puodelį, tylėjo. Dar įspėjo, jog laukia svarbaus skambučio iš ministerijos ir bet kurią akimirką gali būti iškviestas pas Kultūros ministrę. Kitaip tariant, be didelių užuolankų buvo leista suprasti, jog tas mūsų interviu jam – kaip penkta koja.

Tačiau užsiėmę pozicijas jo kabinete, buvom pasiryžę čia net ir nakvoti, laukti bet kokių skambučių pabaigos, kad tik gautume sunkiai pasiektą interviu.

Dėl jo perskaičiau krūvas medžiagos apie Nicolas, peržiūrėjau valandas jo samprotavimų apie šiuolaikinio meno genezę, jo kuruotas Venecijos, Taipėjaus bienales, ekspozicijas Londono Saatchi galerijoje, jo įkurto Palais del Tokyo koncepcijas ir ten rengiamas ekspozicijas, varčiausi jo knygose apie reliacijas ir šiuolaikinio meno estetiką ir buvau pati sau tokia pasikausčiusi ir drąsi, kad dėl besivysčiusio Bourriaud atleidimo, nors ir paties Prezidento inspiruoto, iš kabineto be prancūzų žandarmerijos nebūčiaus išėjusi nė už ką.

Visa tai išgirdęs Nicolas, tik šyptelėjo, sakė, puikiai mus suprantąs ir padarys viską, ko tik reikės.

Taigi padarė jis, mes – irgi. Įdomūs jo atsakymai buvo nufilmuoti, Ministrės sekretoriatas ir daugybė kitų žmonių, jam skambinusių, liko be atsako. Bet niekas dėl to pernelyg nenukentėjo.

O finale paklaustas kaip gi taip, dėl aukšto rango asmenų interesų Prancūzijoje gali būti įmanomi tokie dalykai, kaip postų perskirstymas artimiems žmonėms, Nicolas, kaip tikras paryžietis, tik gūžtelėjo pečiais ir pasakė taiklią frazę: “Tas pat Respublikos Prezidentas mane apdovanojo, tas pat ir atleis”…

Gal dar ne?

“Ryt bus Ministrų kabineto posėdis, tada ir paaiškės”, – sakė Nicolas, jau atsisveikinant su juo, dar einančiu rektoriaus pareigas.

Dar po geros savaitės visoje Prancūzijos spaudoje vėl sumirgėjo antraštės, jog Bourriaud skandalas pasiekė reliacinį lygį. Taip buvo taikliai panaudota jo sukurto termino “reliacijos” prasmė – skandalas susiejo aukščiausio lygio meno kuratorių, Prezidento interesus ir postą mokyklos, laikomos stipriausia aukštąja akademine menų institucija Europoje.

https://news.artnet.com/art-world/supporters-rally-around-nicolas-bourriaud-in-art-school-scandal-40775

Tai tiek intrigų, susijusių su menininkais.

http://conversations.e-flux.com/t/nicolas-bourriaud-unceremoniously-fired-from-ecole-des-beaux-arts/1996

O bulvarinė istorijos pusė buvo tokia. Anot spaudos šaltinių ir paties Nicolas, Prezidento meilužė – itin žinoma aktorė, pasitarnavo savo draugei, kurios vyras, besibaigiant kadencijai Villa Medici – academie de france a Roma – direktoriaus poste, nusižiūrėjo sau kitą neblogą vietą – rektoriaus – ENSBA.

Kaip tarė, taip ir padarė, teliko aukšciausiu lygiu stumtelėti iš jos Nicolas Bourriaud. Tik niekas nesitikėjo, jog ši šachmatų partija taip garsiai nuskambės per visą pasaulį. O ji nuskambėjo. Bet su nenugalima jėga nesukovosi. Situacija liko tokia, kaip sumanė meilužė ir draugė.

“Tai buvo pats kvailiausias būdas mane išreklamuoti visam pasauliui”, – pridūrė Nicolas, kai dar kartą susitikome Kaune, per Bienalės pagrindinės parodos “Gijos  – fantasmagorija apie atstumą” atidarymo vakarą.

Ko gero, Peteris Greenaway iš tokios istorijos sukurtų neblogą fantasmagorinį filmą. Yra net pavadinimas: “Prezidentas, meilužė, draugė ir jos vyras”.

Cartier savaip įvertino lietuvį

Netrukus prasidės naujas TV sezonas. Ir kai prieš mėnesį iš NY paskambino juvelyras Žilvinas Bautrėnas, nesusilaikiau nutraukti kad ir trumpų atostogų ir dėl susitikimo su senu pažįstamu pulti į darbus ir nufilmuoti jo naujausius kūrinius, atvežtus į Lietuvą. Tačiau ta istorija bus ne tik apie kūrybą.

Prieš 15 metų išlošęs žaliąją kortą ir išvykęs gyventi į US, Lietuvoje jau tuomet žinomas juvelyras, tikina, nei siekęs Amerikos, nei labai ketinęs ten vykti. Tačiau garsioji korta yra sąlyginės sėkmės dalykas, o ja nepasinaudoti būtų buvę ganėtinai neracionalu. Taigi Žilvinas su šeima įsikūrė NY ir, kaip dera emigrantui, visko patyrė toje svajonių ir galimybių šalyje. Labai čia nesiplėsiu, nes viską išpasakosiu laidoje sustiprėjus rudeniui, kai nesinorės lėkti laukais ir dažniau namie veiks televizorius. Mat su Žilvinu praleidome gerą pusdienį ir prisišnekejome intriguojamų dalykų ne tik apie Ameriką, bet net ir apie mūsiško Seimo sesijas.

Tačiau viena iš įdomiųjų pokalbio dalių, kad ir gerokai nustebinusi, yra ta, kad būtent Amerikoje lietuviui teko patirti tik kuluaruose aptarinėjamą reiškinį. Ir ko gero, labiau tik numanomą, bet iki šiol nelabai įrodomą.

Beje, ne sykį iš mūsų mados kūrėjų lūpų esu girdėjusi, jog jų idėjos vagiamos. Tiesą sakant, į tokius rypavimus visada žvelgdavau su tam tikra ironija. Na ką jau čia toje madoje pavogsi, kai viskas iš esmės sukurta. Lieka tik interpretacijos ir technologijų atradimai. Kadangi nesame mados technologijų pionieriai, tad būtent jų ir nenugvelbsi. O interpretacijos – tolokai nuo vagysčių. Kaip sakoma, idėjos sklando ore ir jei vienas sugalvojo, tuo pat metu tą patį sumąsto ir kitas. Juk taip klojasi visur, ne tik madoje.

Bet grįžtu prie mano pašnekovo Žilvino ir jo patirtos istorijos. Dirbdamas nemenkame juvelyrikos koncerne “Ippolita”, laisvalaikiu jis kuria ir autorinę juvelyriką. Prieš kelerius metus sumąstė itin originalią trimačių ir keturmačių žiedų formą. Ir pabaigęs tuos žiedus, juos oficialiai patentavo.

Tačiau dar po metų, vartydamas, nepamenu kokį reikšmingą žurnalą, aptiko… savo žiedą. Tik papuošalas buvo priskirtas Cartier. Žymiam, garbingam prabangios juvelyrikos ir laikrodžių gigantui, su kuriuo autorius neturėjo nei jokių sąsajų, nei reikalų.

Filmavimo metu nupaveikslavau tuos garsiuosius žiedus, kad jei pamatyčiau Cartier kataloguose, žinočiau ir nepamirščiau, jog tai – Bautrėnas.

Na o Žilvinas išpasakojo visą istorijos tąsą. Kaip kreipėsi į patentų registrą, kaip tie susisiekė su Cartier, kokį gavo kompanijos teisininkų atsaką ir kuo tai baigėsi. Suprantama kuo. Ir ne lietuvio naudai.

Taigi idėjų medžioklė vyksta kaip reikiant. Neaplenkdama ir mūsiškių.

Kodėl tik kartais?

Vakar Vilnius siautė “Kultūros naktyje”.

Nuostabu, kad esama tiek žmonių, neabejingų parodoms, renginiams, akcijoms. Neįtikėtina, jog Lietuvoje gyvena tiek vertinančiųjų menus. Vieną kartą per metus į Senamiestį, ko gero, suvažiuoja visa pusė milijono sostinės gyventojų. Dėl dvasios peno.

Suprantama, nekalbu apie kaziukus ir kitas namudininkų muges, amatininkų rojų, kai senoji sostinės dalis irgi tampa milžiniškos traukos meka. Pirkimo ir pardavimo meka. Sutinku, visokių švenčių reikia, jos kelia nuotaiką, skatina bendravimą, augina ekonomiką, atpalaiduoja nuo rutinos ir politikos gąsdinimų.

  

  

Ir gerokai įdomiau kai vienu ypu gali apeiti daugybę vietų, renginių, susijusių su skirtingais menų vyksmais. O juk jų lankomumas atskleidžia išprusimo ir interesų lygį. Nuteikia, jog esame išsilavinusi nacija, turinti elitinių interesų, stovinti eilėse ne tik prie keptų dešrelių per muges ir sakinius skaldanti keiksmais arba deminutyvais. Bet ir kantriai laukianti savo eilės į galerijas ir muziejus.

  
  
“Kultūros naktyje”, vaikštinėdami su bičiuliais nuo vienos parodos prie kitos, ir apšnekėjome tą keistą reiškinį.

Kodėl tokio susidomėjimo menu nėra kitais laikais ir be specialių įvykių? Kodėl gyvenime į parodas vaikštoma retai? Kodėl net savatgaliais tokie lobynai kaip NDG, ŠMC, TDM, VPG, kitos galerijos sulaukia vos kelių dešimčių ar kelių šimtų lankytojų?

  
  
Metų metais muziejai stovi tose pat vietose. Kasmet dar randasi naujų meno galerijų. Bet kasdien jie žiovauja ir snaudžia lygiai taip pat, kaip jų ekspozicijų prižiūrėtojai. Tiesą sakant, šiokiadieniais ir pati niekada neturiu laiko užsukti į parodas. Ir gal klystu, bet ar mūsų vaikams būna muziejuose dailės ar kitų diciplinų, susijusių su meno suvokimu, pamokų? Jei – taip, labai smagu. Jei – ne, visai liūdna.

  
  
Visų didžiųjų (ir ne tik jų) Europos miestų muziejuose ir nacionalinese galerijose visada gali sutikti krūvas gulinėjančių ir tupinėjančių vaikiukų, visai mažuliukų darželinukų, kuriems pasakojamos įdomiausios meno istorijos, aiškinami siužetai, mokoma pažinti meną ir skatinama jį suvokti. Tiesa ir ta, kad muziejų nakties metu visa Europa stovi eilėse prie meno savo miestuose. Bet ir šiokiadieniais tenykščiuose muziejuose ir meno centruose snaudulio stipriai mažiau. Nei pas mus.

Žinau, kad kažkas dabar jau piktinasi ir burba, atsirado aiškintoja. Taip, atsiradau 🙂 Nes norėčiau, kad čia būtų Paryžius, o ne Kalabybiškės ir Bravopisioniškės.

Tik nenorėčiau ir negalėčiau būti Užkalnis ir spjaudytis tulžimi, provokuoti ir erzinti. Nemokėčiau, nors gal būtų įdomu pamėginti pasitaškyti. Jo įžvalgas skaitau tarp eilučių ir stipriai bei labai linksmai juokiuosi.

Bet grįžtu prie to paties, kartinio kultūrinio vajaus. Meno, šventinių eilių ir paprastų savaitgalių. Kodėl laisvadieniais plukiamės maximiniuose akropoliuose? Kodėl kanonizuojame alaus, ledų ir kitas ėdimo bei gėrimo šventes? Kodėl vartojimo kultūros prisisėmėme kosminiu greičiu? Kodėl meno lankymo ritualų turime vos vieną kitą?

Kas lemia? Laikas, kad vasarą smagu išeiti į naktį? Pinigai, kad nereikia mokėti už bilietą kelių eurų? Minia, kad su ja gali plaukti ten, kur neša? Draugai, su kuriais gali susitikti “drinkui” ir puikiai praleisti laiką?

Ko gero, visi atsakymai teisingi. Gal kokio vieno ir trūksta. Bet lemia viskas. Esame tokie. Minioje smagiau, įdomiau, saugiau, skaniau.

  
  
Bet kuriuo atveju, pasibaigus unifikuotos kultūros progai, kitais savaitgaliais verta sukti visais įmanomais muziejų maršrutais. Tereikia pasisakyti, turiu įprotį šeštadienio pusdienį skirti menams. O po to jau ir savaime to reikės labiau nei akropolių.

O čia panaudotos nuotraukos iš VDA “Titaniko” ir “Jaunojo dizainerio” konkurso, kurio geriausių darbų ekspozicija truks dar ilgokai. Puikios idėjos, originalūs, progresyvūs jaunosios kartos darbai. Gal rasite laiko. Nieko nekainuoja, bet garantuoja indėlį į funkcinio dizaino suvokimo platumas.

Sužavėjo Evelina Kudabaitė ir jos “Giria” – medžių (ne šiaip medžio, o medžių!!!) indai. Sveika ir technologine prasme unikali koncepcija.