Pracūziškas manikiūras

Kaip visiška kvaiša įvasarojus imu stebėti moterų rankas ir kojas, manikiūrus ir pedikiūrus. Turbūt dėl to, kad pati nespėju kas savaitę lakstyti po kirpyklas. O tvarkingų nagų šalininkių Lietuvoje – daug. Net labai daug. Bent miestuose. Seniai buvau kaime, ten gal irgi moterys prisižiūri…

Kartais, laukdama banke, vaistinėje ar kur kitur, kur matau aptarnaujančias rankas, pastebiu labai gražiai sutvarkytus nagus. Išpuoselėti, nulakuoti, teisingo ilgio. Dailios rankos su dailiais nagais. Giriu jas negailėdama, nes tai malonu ir man, ir gražių rankų savininkei. Dėkoja ir iškart prisipažįsta – ai, tai čia gelinis lakavimas, kad ilgiau laikytų.

 

Taip sako 9 iš 10 giriamų moterų. Kai kurios tikina, geliu gražinasi metų metais. Ir nieko! Nagai auga kaip augę.
Gal man nepasiseka, bet kasmet porą sykių irgi paprašau gelinio lakavimo. Irgi tik dėl to, kad ilgiau nereikėtų grįžti į kirpyklą. Šiais laikais manikiūrai, pedikiūrai, kaip ir visos kitos paslaugos – nepigu. Juk taip? Manikiūras su laku, negeliniu, pas mano manikiūrininkes kainuoja 10-15 eur. Pedikiūras – 30 еur. Gelinis – 40 eur.

Žemiau galėsite palyginti kaip su požiūriais ir kainomis yra Prancūzijoje. Bet greta pinigų temos yra ir kitas aspektas. Kai tas ilgalaikis lakas savo nugyvena ir jį nuvalo, prasideda bėdos – nagų galai ima sluoksniuotis. Matyt, gelis – ne mano draugas.

Turiu dvi manikiūrininkes. Viena – visada lakuota, būtent geliais, kita – visada nelakuota. Spėkit, ką sako viena ir kita.
Ta, kuri lakuota, tikina, negalinti nelakuoti, nes ji klientėms turi rodyti tik sutvarkytas ir pavyzdingai atrodančias rankas. Kai jos klausiu, ar negaila nagų, tikina, jokie lakai nagų nežaloja.

Ta, kuri nesilakuoja geliu ir išvis labai retai lakuojasi, kalba visai priešingai. Kai padaro manikiūrą, visada klausia, ar tikrai lakuosim? Ir stebisi, kai klientės prašo tik gelio. Sako, kam tuos nagus nuolatos alinti chemija. Pakanka daryti tvarkingą manikiūrą, pedikiūrą be lako ir ok.

Tokia profesionalių pozicija, o ką rinktis, kiekvienos ponios valia ir galimybės.

Dabar – atskiras pasisakymas apie nagus ir piešinius ant jų. Mano akimis, tie piešiniai yra tai, kas rankoms gali nutikti baisiausia. Kiek matau rimtų ir linksmų, jaunų ir brandžių ponių ne Lietuvoje, nė viena, kažko gyvenime pasiekusi, niekada nemojavo nagais, apilipdytais gėlėmis ar karoliukais. Juo aukštesnis luomas, juo neryškesnė savęs priežiūra. Geriausiu atveju – prancūziškas manikiūras arba jokio…

Neraginu mesti lauk raudono lako buteliukų, jis – puikus. Bet žalią mėlyną, geltoną ir kt. verta atiduoti dukrai ar draugei, kuriai dar tik bus 18. Tos ryškios, akis gręžiančios spalvos niekada nebus elegancijos sinonimas.

Kaip sako žurnalistas ir estetikos narpliotojas Giedrius Drukteinis, kuo skiriasi patricijai ir plebėjai, ogi tuo, kad išvaizdos niuansai išduoda žmogaus padėtį visuomenėje. Ir ne knygų reikalas eina pirmu numeriu.
Kitaip tariant, nekultūrai būdinga beveik viskas, kas netikra ir neduota gamtos: dirbtinės blakstienos, nagai raštuoti, gėlėti, pripumpuotos ir ryškiu kontūru apvedžiotos lūpos, antakiai – tatuiruoti ir botoksais išlankstyti, ir pan.

Taigi grįžtant prie esmės, raudono lako buteliukus pasiliekam.

Kai pastarąjį kartą ėjau tvarkyti rankas ir kojas, ta manikiūrininkė, kuri nelakuoja savo nagų, padejavo, kad toks moterų antplūdis būtų ir žiemą… O kol gražino galūnes paskaičiavau, kiek kartu pati pas ją ateinu. Vasara dėl kojų 4-5 kartus. Rudenį, žiemą, pavasarį – po porą sykių. Rankų tvarkos periodiškumas, be abejo, kitoks.

Ir žiemą kojų nagų nelakuoju spalvotai. Gražu, net labai. Bet kaip basomis grįši namo? Čia ne NY, kur lakstančių per sniegus ką tik nulakuotais nagais, gali pamatyti kasdien.
NY nebuvau, bet taip rašė mano mylima tinklaraštininkė, prancūzė Garance Dore, iš Prancūzijos persikėlusi gyventi į valstijas ir buvusi priblokšta. Niujorkietės tiesiog pamišę dėl pedikiūro. Ir tuo klausimu stipriai lenkia paryžietes.
O kadangi prancūzės man visada regis moterys, kuriomis galima sekti į pasaulio kraštą vardu Elegancija, tuoj apie jas viską ir išsiaiškinsime.

 

Aušra Lukošiūnienė, IVA vizualaus meno agentūros asocijuota partnerė, prodiuserė, keleri metai gyvena Paryžiuje, netoli Eifelio bokšto ir, kaip pati sakė, toje pat gatvėje, kur iki išrinkimo Prezidentu gyveno Emmanuelis Macronas. Su reikalais Aušra palaksto ir po Europą, žodžiu, sukasi tarp aukštesniųjų meno sluoksnių.

Ir štai kokie jos pastebėjimai apie Paryžiaus manikiūrus ir pedikiūrus.
”Manikiūras su raudonu laku teatro ir kino padangėje yra retas svečias. Paprastai tos kategorijos moterys rankas prižiūri, bet raudonai lakuota teatre nepasisklaidysi. Ypač jei esi aktorė, režisierė. Darbininkai nagais nelabai domisi. Techninės dalies personalas – irgi ne. Lieka merginos buhalterijoje ir prie kasos. O čia galima jau akis paganyti į spalvų vaivorykštę.

Paryžiuje rankas ir kojas dažniausiai tvarko filipinietės. Aš irgi esu nuoširdi jų gerbėja. Manikiūrą jos padaro per 20 min., bet padaro gerai. Kaina – 25 eur.
Už 50 eur sutvarkomos rankos ir kojos, ir dar su masažu.

Lankydamasi priėmimuose matau gražias rankas. Bet ir ten raudonas lakas – ne madoje. O man patinka. Nors dažniau esu įnikusi į pilką su violetiniu atspalviu.“

Žurnalistė, rašytoja, populiarių knygų autorė Erika Umbrasaitė, jau daug metų gyvena Pietvakarių Prancūzijos miestelyje ir turi meno galeriją. Štai ką ji parašė apie dar kitokią prancūziško rankų ir kojų grožio pusę. 

Ričardo Jarmalavičiaus nuotr.

„Prancūzijos kaime patekti į “Institut de Beauté” – kosmetologijos kabinetą nėra taip paprasta, kaip galėtų atrodyti. Rūpinis savo grožiu prancūzei taip įprasta, kaip senais gerais laikais eiti sekmadieniais į bažnyčia. Tad net ir provincijoje gyvenančios nepamiršta grožio procedūrų.
Norint apsilankyti pas estheticienne – kosmetologę, reikia užsirašyti iš anksto bent porą dienų. Ir ne todėl, kad estetikos kabinetų trūktų.
Štai Villeréal mieselyje, kuriame gyvena kiek mažiau nei pusantro tūkstančio žmonių, yra net trys “Institut de Beauté”. Norinčiųjų juose lankytis netrūksta – ateina ir prabangios provincijos buržua, ir kaimo mokytojos, ir pensininkės, ir jaunos merginos, ir net kuklias pajamas gaunančios moterys.
Tiesa, dažniau nei manikiūrą ar pedikiūrą jos visgi renkasi veido priežiūros procedūras. Skaisti ir kiek įmanoma stangresnė oda – prancūzių kultas, todėl kelią į kosmetikos kabinetus jos mina nuo paauglystės iki gilios senatvės.

Be to, kosmetologės dirba ne tik savo kabinetuose, bet ir pagal iškvietimą į namus, taip pat ir į senelių namus. Nenustebkite, aštuoniasdešimtmetės prancūzės irgi nori būti gražios – žinodamas, kad savaitgalį jų atvyks aplankyti šeima, jos išsikviečia kosmetologę ne tik senatvinių ūsiukų depiliacijai ar antakių patvarkyti, bet ir padaryti manikiūrą, dažniausiai jau be lakavimo. Tačiau yra tekę matyti garbių senjorių ir su koketiškai raudonais nagučiais.
Teisybės dėlei reikėtų pasakyti – pas kosmetologę patekti nelengva ypač vasarą, kai Dordonę užplūsta daug užsienio turisčių ir jos veržiasi išbandyti prancūziškų grožio procedūrų.
Manikiūras nedideliame tarp vynuogynų pasimetusiame kaimelyje vidutiniškai kainuoja 25-28 eur. (be lakavimo) ir 30-36 eur. (su lakavimu).
“Beauté de pieds” – procedūra “gražios pėdos” atitinkamai 40-45 eur. (be lakavimo) ir 45-50 eur., priklausomai nuo estetikos kabineto lygio ir prabangumo.

Beje, Prancūzijoje yra itin griežta hierarchiją, ką gali daryti kosmetologės, ką – diplomuoti daktarai. Todėl tikrąjį pedikiūrą, kuomet yra nemažai pėdų problemų, pvz., suragėję kulnai etc., atlieka tik tam medicininę licenziją turintis podologas – pėdų specialistas.
Kosmetologės rūpinasi tik pėdų grožiu “beauté de pieds” (odelių atstumimu ir karpymu, kulnų šveitimu, nagų formavimu ir lakavimu).
Todėl mano “estheticienne“ mane nuolat taiso, kad aš visgi užsisakiau ne pedikiūrą, o grožio procedūrą, kaip iš įpratimo sakau paskambinusi.

Pusiau ilgalaikio ar ilgalaikio lakavimo kainos svyruoja nuo 31-40 eur. manikiūrui ir 36-45 eur. pedikiūrui. Gelinio lakavimo kainos sukasi apie 44-50 eur. Priklijuotų nagų (kurie čia gana retai sutinkamas fenomenas, nes gerokai prasilenkia su prancūzių estetikos suvokimu) gelinis lakavimas kainuos dar keletą eurų brangiau.

Labai sunku išvesti bendrą vardiklį, kokios mados siaučia prancūzių manikiūro ar pedikiūro, vadinkime šią procedūrą nevisai tiksliai aiškumo ir paprastumo dėlei, pasaulyje.

Vynuogynuose dirbanti darbininkė dažosi nagus namuose ir vaikšto su nuolat apsilaupiusiu laku. Miestelio, kuriame gyvenu merė ir vyndarė taip pat negali sau leisti itin prabangaus manikiūro: gražių nagų, prižiūrėdama vynuoges, neišsaugosi, bet merės postas reikalauja visgi turėti gražiai sutvarkytas rankas. Todėl ji renkasi paprastą prancūzišką manikiūrą.
Buržuazinė provincijos poniutė manikiūrą darosi bent kartą per savaitę. Jeigu jos nagučiai nepadengti pusiau ilgalaikiu ar geliniu laku, šiokiadieniais ji apsiriboja prancūzišku manikiūru, o šventėms renkasi prancūzišką klasiką – sodriai raudoną ar kiek tamsesnę Bordo vyno spalvą.

Be abejo, kojų nagučiai irgi būna prižiūrėti bei nudažyti, vasarą, kuri čia trunka kone pusę metų, – visuomet, žiemą – rečiau, bet ne išimtis.
Mano gera draugė, septyniasdešimtmetė Jacqueline visuomet renkasi prancūzišką manikiūrą, bet kojų nagus žiemą vasarą dažo raudonai, mat ji ne tik mėgaujasi itin ilgu šiltu sezonu Dordonėje, bet ir nemažai keliauja žiemą į šiltuosius kraštus. Taigi, kaip save gerbianti prancūzė, negali apsieiti be raudonų pėdų nagų. Bet ji priklauso senajai buržua kartai, tai nieko stebėtino.
Kadangi dauguma Dordonės moterų, net ir pasiturinčių, visgi gyvena kaime ir turi daržus, sodus, baseinus, kartais pačios su mini traktoriukais pjauna žolę, jos tikrai nesuka sau galvos dėl lakuotų rankų ar kojų nagučių. Vidutiniškai kas savaitę ar dvi jos susitvarko manikiūrą pačios arba patiki tai “estheticienne”, bet ryškiai nelakuoja. Pedikiūras – kartą per mėnesį.
Mano asmeninis romanas su nagų lakavimu tikrai komplikuotas, kaip kokia prancūziška meilės istorija. Kadangi esu alergiška, tai sėdžiu štai ką tik grįžusi iš kosmetologės savo galerijoje ir liūdnai žiūriu į tobulai sutvarkytus, kempinėlė ir minkšta dilde nublizgintus tarsi bespalviu laku padengtus nagus ir taip ilgiuosi raudonų, kurių deja negaliu sau leisti. Jeigu lakas su manimi draugautų, aš tikrai žiemą vasarą vaikščiočiau sodriai raudonais kojų bei rankų nagais.

Mais tant pis – bet tiek to, kaip sako prancūzai, kitam gyvenime atsigriebsiu, jei neatgimsiu kate pas gerą šeimininką, kaip vis supykusi ant pasaulio ir žmonijos kartais grasinuosi.“

http://www.elsamartin.com nuotr.

Tai štai kokia patirtis apie rankas ir kojas iš Lietuvos ir Prancūzijos. O kadangi madam Erika dar ir turi savo nuostabų, puikų ir nepakartojamą tinklaraštį apie visokio prancūziško gyvenimo, kas mane tiesiog hipnotizuoja, niuansus, tad jos rašto adresas štai toks.

Skaitykit ir mėgaukitės kaip geru vynu ☺
https://asmyliuprancuzija.wordpress.com/

Vienišos moters įpročiai su Bukazino pinklėmis

Kas skaičiuoja ir lygina braškių kainas Vilniuje, kas keliauja po karščiu dvasinančius paryžius ar londonus, kas keikia orus ant Lietvuos. O kas ramiai sėdi pajūry, ant kopos, skaito ir sudega iki braškių raudonio. Ir tik tada atgauna nuovoką ką daryti ir ko ne. Bet susidegink tu man šitaip…

Jau nepamenu kada gyvenime taip perštėjo ir niežtėjo nugarą, užpakalį, kojas, skruostus ir kitas metus saulės nemačiusias vietas. Betgi kas nėra sudegęs pajūry. Tikrai visiems pasitaikydavę kai per vieną dieną nori gražiausiai pasaulyje nurusti. Bet kada gi tai buvo?

Kai draugei pasiskundžiau nevalingu susideginimu, pirma ką išgirdau – kefyro turi? Kaip senais gerais laikais. Bet kefyru gal jau niekas ir nesigydo. Juolab kad maniškis jau buvo išvykęs į šaltibarščius. Išgebėjo kitas daiktas, žemiau parašysiu koks.

Žmogaus įpročiai susiformuoja per 24 dienas, užsitvirtina per 68 dienas, o refleksais tampa per tris keturis mėnesius. Nežinau, kas taip apskaičiavo, bet man pasirodė panašu į tiesą. Nors tų dienų ir skaičių esama įvairokų, nelygu, kuriuo šaltiniu remtis. Bet faktas, kad naujus įpročius ugdyti reikia su galva. O senus pamiršti taip, kaip kirviu nukirsti. Šįkart to ir ėmiausi, tik nesėkmingai.

Maždaug dešimt pastarųjų metų su gyvenimo draugu buvome susikūrę malonią laiko leidimo paplūdimyje sistemą. Pavakary sėdi ant dviračio, per pusvalandį numini iki laukinių pliažų, važiuodamas pasportuoji, apšyli, po to pasimaudai ir gali užsiimti kuo nori: jogintis, gulinėti, skaitinėti, vėl nuogas kristi į bangas ir t.t. Po to vėl pusvalandis dviračiu atgal, dušas, maloni vakarienė su vynu terasoje ir visa kita, kas tik ateina į galvą. Įsivaizduokit, koks susiformavo refleksas!

Bet vieną dieną viskas susijaukė ir išnyko. Staigiai teko susikurti naują pajūrio gyvenimo schemą, nes orai šią savaitę išpuolė tobuli. Nekaršta, nešalta, bet saulėta. Taigi likusi viena, be pliažo kompanjono, kuris nutarė neleisti laiko gulomis prie jūros apskritai, greitai išmėginau vienišos moters poilsio variantą.

Ką tai reiškia?

Ogi tiesus kelias į bobapliažį, ir guliu kiek tik noriu!!!
Ir dar. Po nežinia kiek metų prie jūros ėjau kojomis, be dviračio, rytą, ne pavakarę ir į netoliese esantį pliažą. Vietoj draugo pasigriebiau “Alma Littera” išleistą naujadarą “Bukaziną”. Va, nuo jo viskas ir pavažiavo nenumatyta kryptimi…

Aišku, vienai prie jūros irgi smagu. Guli, vartaisi, galvoji, kaip gražiai rusvėji, pliažas tuščias. Prastai tik viena, kai esi kopose vienas, nelabai išeina palikti savo gulioko ir nulėkti iki jūros. O jei kas pagriebs paliktą ūkį? Nieko ten svarbaus, bet grįžti be kelnių namo – nelabai…

Pernai draugė pasakojo. Irgi bobapliažy. Viena buvo. O karšta! Taip traukia išsimaudyt. Apsidairė. Greta pilna moteryčių, kas kedenasi, kas plepa. Žiūri, babytė sėdi. Viena. Liūdna. Neturi net su kuo žodeliu persimest. Draugė prišoko, užkalbino, pasibendravo ir netrukus paprašė, kad babytė jos mantą “padabotų”. Tai labai prašom, sutiko toji ir arčiau draugės atsitempė savo gulioką. Nubėgo manoji į bangas, pasitaškė, pasidžiaugė, pasiplaukiojo ramia širdim, o kai grįžo – nei babytės liūdnosios, nei daiktų…

Tai va, kaip būna. Žodžiu, prisiminus aną istorija, priguliau kad ir toliau nuo jūros, bet su vėju, ant kopos, su tobulu peizažu ir jokių babyčių aplink.

Taigi dabar grįžtu prie Bukazino. Gal jau matėt knygynuose. Man prisipažįstu, padovanojo jį leidėjai ir kol grįžinėjau namo iš darbo, vis kreivai žiūrėjau į viršelį, bandydama suvokti pavadinimo idiotizmą. Jokio lietuviško žodžio, derančio šiam naujadarui, taip ir neradau.

Kol neatsiverčiau paties Bukazino. Paaiškėjo, būtent vasarai leidėjai išleido naujovišką skaitymo modulį ir prisipažįsta, nukopintas jis nuo Vakarų vakariausių. Knygos ir žurnalo mišinys. Book+magazine=Bookazine=Bukazin’as 🙂
Žodžiu, šiuolaikiškas reikalas… pusiau skaitalas, pusiau rimtas dalykas.

Ir kai jau atsivežiau jį pajūrin, kai jau nusinešiau ant tos vėjo pučiamos kopos, kol neperskaičiau viso to Bukazino nuo pradžios iki pabaigos, negalėjau net pajudėti. Nieko nejutau, nieko nemačiau aplinkui, nebuvo nei karšta, nei šalta, nei saulės, nei jūros patyriau.

Bet ćia tik aš taip maniau. Gi pasekmės po to Bukazino – raudonos ir skausmingos. Ir pasiskaitymo prasme – malonios, ypač Rūtos Vanagaitės ir Erikos Umbrasaitės dalys veža. Kitus irgi įdomu skaityti. Dėl jų visų, panašu, ir iš odos išsinersiu.

Tai dabar pats tas išsižioti apie pirmąją pagalbą. Tikrai ne kefyras. Greitai pastvėriau alavijų gelinį kremą, emulsinį losjoną ir veido kaukę. Nebus čia jokios reklamos, nes nelabai to kremo gaus tas, kas nežino “Forever” produktų. Amerikietiški jie, visi iš alavijų ar dar kitokių augalų. Kažkada nusipirkau, bet taip ir mėtėsi be reikalo neatidaryti, ir štai jų valanda išmušė.

Šiaip esu skeptiška brangiausių kremų atžvilgiu, bet šįkart savo išdidumą suvalgysiu ir pripažinsiu – greitoji pagalba, vardu alavijas nėra labai pigi, bet tikslinga ir paveiki.

Iš tiesų, gal net ir alavijo sultys taip pat suveiktų, nereikėtų ir kremo. Tik reikia turėti jo, to bobučių augalo, kuris, beje, interjere dabar vėl labai madingas.
Taigi atlaužti pačią sultingiausią šaką, nupjauti jos dygliuotus kraštus. Greitai perpjauti ją pusiau į dvi dalis ir mėsingu jų vidumi ištepti nudegusią vietą. Greitai, labai greitai, nes sultys bėga, o jos – aukso vertės.

Tai tiek apie odos reanimaciją.
Dabar pasakysiu kodėl verta skaityti Bukaziną.

Vien dėl to, kad išmėginsit naują darinį ir susidarysit savo nuomonę. Beje, ilgai netruksit, maximum porą valandų, bet rasit kitokių autorių nei bet kuriame moteriškame žurnale.

Bukazine dominuoja interviu žanras, nemažai publikacijų susiję su bendravimo ir savivertės ugdymo psichologija, pvz., man tas labai įdomu.
Tik juokinga, kad vieni autoriai prieštarauja kitiems, ypač “meilės sau” klausimu, bet dėl to yra apie ką pamąstyti.

O leidinio gale dar prilipinti keli maisto receptai. Žodžiu, vienai vasaros dienai – labai pats tas!

Tik nesineškit to Bukazino prie jūros saulėtą dieną! Nebent turite alavijo ir gebate dozuoti skaitymą…

P.S.

Jei pastebėsite korektūros klaidų, žinokite, rašyta iš širdies ir niekieno neprašius, be klaidų žymėjimo programos. Negi per atotogas tampysies kompiuterį…

P.P.S.

Tai, ką čia prirašiau ir prifotografavau, draudžiu naudoti visais tikslais ir draudžiu viešinti žiniasklaidoje.

 

Paketai “naujiems pinigams”

Vilniaus Vokiečių gatvės dešinioji dalis – ne iš plačiųjų. Jei joje stabteli bent vienas automobilis, kiti nei aplenks, nei kaip kitaip pajudės.

Sekmadienio popietė. Gatve iš lėto juda be proto brangus Mercedes kabrioletas. Naujas. Net blizga iš šviežumo. Už vairo – šviesiaplaukė. Greta – vyriškis. Turtingas kaip velnias. Gali sau leisti. Ir mašiną, ir merginą. Visą komplektą, kaip priklauso. Abu dairosi į šonus. Ar kas mato tokį grožį?

Mato. Visi mato. Kas eina pro šalį ar sėdi gatvės kavinėse, atsisuka. Kaip tokių nepastebėsi? Egzotiškos poros visiems patinka, ne tai, kad gražu, bet įdomu, nes niekada to nei sieksi, nei pasieksi. Bent akis paganysi.

O jie staiga sustoja. Vidury gatvės.

Mergina, matyt, kažką pametė po savo kojomis arba neranda svarbaus pedalo. Ima kuistis po vairu. Jos keleivis irgi panyra žemyn po draugės kojomis. Abu žvelgia nunarinę galvas ir šnekasi. Jiems iš paskos susirikiuoja automobilių eilė.

Situacija trunka vos kelias minutes. Atrodytų, kas čia tokio. Betgi nei avarinio signalo įsijungia, nei ranka mosteli atsiprašydami už kitiems sukliudytą važiavimą. Kam? Čia ne šiaip kas važiuoja. Turtingi ir svarbūs žmonės, kokie dar atsiprašymai. O gal net nežino, kad nežino kaip dera elgtis?

Naujų turtuolių vis randasi. Kažkur prasisuka dideli verslai, iš dangaus nukrinta dideli pinigai. Ir atsiranda, kaip sakoma Europos ratuose, „nauji pinigai“. Kuo jie skiriasi nuo „senų pinigų“?

Viskuo. Ir tai matyti ne tik gatvėse, restoranuose, parduotuvėse. Visur.

Žiemą rašiau apie kailinius kiaunėms, kuriuos jos gauna dovanų iš dėl jaunystės pakvaišusių „tėtukų“. Po to tuos kailinius merginos parneša atgal į parduotuvę, norėdamos atsiimti grynuosius. Taip vaikšto „senstelėjusių naujų pinigų“ pinigai.

Ir reikia tikrai nemažai metų, kad „naujų pinigų“ galvose atsirastų vietos mandagumui, kultūrai, bendravimo meno pradžiamoksliui, interesams, siekiantiems toliau parduotuvių su prašmatniais gyvenimo atributais. Bet gal galima jiems kažkaip padėti?

Neseniai išgirdau puikią frazę, pasakytą su humoru, bet itin taikliai apibūdinusią „naujų pinigų“ filosofiją. Jų judėjimas – 500 eurų per valandą. Taip judama kultinėse Europos sostinėse, ypač parduotuvių gatvėse.

Panašiai svarstydami su gyvenimo draugu sumanėme planą, komišką, bet gal net visai vertą realizuoti. Jis ir padėtų „naujiems pinigams“ tapti žmonėmis.

Taigi planas būtų toks.

Kiekvienas, perkantis itin brangų daiktą, vilą, automobilį ir pan., kartu už ačiū gautų „Naujų pinigų paketą“.

Toks pavadinimas, tik tam, kad pritrauktų „naujų pinigų“ dėmesį.

Tai būtų daiktas tikslingumu panašus į brošiūrą, kokios būna įsigyjant automobilį ir kurių niekas neskaito, nors jose suguldyta viskas apie visus automobilio mygtukus. Bet tas „Naujų pinigų paketas“ neturi būti didelis daiktas, svarbu, kad prabangiai atrodytų ir blizgėtų arba būtų ryškios spalvos.

Tiesa, reikėtų tų paketų įvairių. Įvairiems „naujiems pinigams“. Jie juk irgi skiriasi intelektu, išsimokslinimu, pagaliau patirtimi ir pinigų kiekiais.

Tai štai vienas galėtų būti, pvz., „Pradedantiems naujiems pinigams“. Pagrindai apie mandagumą, elgesį, pokalbio variantai, kai nėra ką kalbėti, atsiprašymo pavyzdžiai nederamai pasielgus, nusišnekėjus ir t.t. Iš tiesų, pradedantiems būtų gal net lengviausia prikurti įvairių situacijų. Jie, tie naujieji – dar žali, visko jiems reikia.

Tik problema, kaip neišvarginti pamokslais, tarkim, kad ir apie stalo etiką – ką kokiu stalo įrankiu valgyti, iš kokios taurės gerti, kaip kramtyti, kad kitiems nesigirdėtų čepsėjimo. Aišku, geriausia tiktų komikso variantas. Paveiksliukus galima greitai praversti, bet gal kas nors liktų galvoje.

Paketas „Pažengusiems naujiems pinigams“ būtų jau kiek sudėtingesnis. Čia vertėtų įtraukti platesnių kultūros aspektų. Pvz., nurodyti svarbių Europos miestų parduotuvių gatves, kuriose takai jau numinti, bet lyg netyčia šalia tų takų padėti rodykles muziejų bei galerijų link. Ir labai trumpai paaiškinti, kaip 500 eurų per valandą greitį sumažinti iki keliolikos eurų. Bet ne dėl taupumo. Dėl „krutumo“. Nesvarbu, kad pirmi kartai muziejuje „naujiems pinigams“ gali pasirodyti per pigūs. Juk ilgainiui vieno kito menininko pavardė gal įstrigs atmintyje, o vėliau jomis bus galima nerealiai sublizgėti prabangių pietų metu su kitais „naujais pinigais“.

Sudaryti paketą „Senstelėjusiems naujiems pinigams“ būtų sunkiausia. Dažniausiai jų nueitas kelias matuojamas ne 500 eurų per valandą. Čia jau lošiama dešimtimis tūkstančių ir vilomis Toskanoje, labiau sukamos galvos kaip prisišaukti garsiausius pasaulio dekoratorius ar kiek ilgai laukti kol bus atvežtos „Savoir“ lovos ar „Porcelanosa“ vonios kriauklės iš a. a. Zahos Hadid sukurtos kolekcijos.

Bet tikrai yra ką pasiūlyti ir „Senstelėjusiems naujiems pinigams“. Pvz., būtų galima sudaryti pasaulio turtingųjų askezės kryptis ir ryškiausius pikus. Juk daug uždirbę ir visko pamatę jie jau būna sotūs ir ramūs. Jiems jau nereikia to, kas išskiria iš minios ar atskleidžia jų turtinės padėties realybę.

Tad paketas jiems būtų pats ploniausias ir be jokių paveiksliukų. Tik milijardieriaus vardas, pavardė, turtinė padėtis pagal Forbes sąrašą ir atsisakytų gyvenimo malonumų sąrašiukas. Turėtų suveikti.

Arba kaip pasakė gudragalvis pasaulio turtuolių turtuolis Warren Buffett: „Pick out associates whose behaviour is better than yours, and you will drift in that direction“.

Sviesto. Ir kuo daugiau

Televizoriaus beveik nežiūriu. Na, nebent filmus ir informacines laidas. Smaksoti prie teliko nėr nei laiko, nei intereso. Ir kai pakvietė ateiti į pokalbių šou „Klauskite daktaro“, mažumėle pasimečiau. Juk nepripažinsi, kad nė vienos laidos nematei. Ir nesakysi, ai, tingiu eit šeštadienį.

Juolab kad mano laidoje kalbinome profesorių Alvydą Unikauską. Neatsisakė. Nors vaikėm su filmavimais ne vieną gerą pusdienį. Dėl to pajaučiau pareigą nueiti ir pas juos, ir padaryti tai, ką reikia. Šnekėti.

Apie ką?

Apie Ghee sviestą. O Jėzus Marija, nieko nežinau. Ir net sąmoningai nesidomiu. Ypač kai sveikos mitybos gerbėjų ratuose prasideda kalbos apie ajurvedinius maistus, raunu toliau. Ranką prie širdies, mes iš runkelių ir morkų, tai paprasti ir įprasti genetiniai maistai mums labiau ir pritinka. Gal ne taip tiesmukai mąstau, bet tikiu, kas europietiška, tas skaniau ir teisingiau.

Bet maloni redaktorė, kvietusi laidon, sako – apie Ghee jums viską ir paaiškinsime.

Aišku, šiek tiek perdedu. Žinau šio bei to ir apie Ghee, ir kitus panašius indiškus dalykus, bet dažniau nulemia pasąmoninis nusiteikimas prieš anos kultūros transplantavimą visur kur. Lietuvon – taip pat.

Ir kad laidoje jiems labai nereikėtų man aiškinti to ypatingojo sviesto privalumų, šiek tiek pasiskaitinėjau, pasirankiojau informacijos ir jaučiausi neatremiama, pasitvirtinus savo tiesas. Nuėjau išdidžiai nusiteikusi, jog mums geriau mūsiškas sviestas.

Kol grimavo, redaktorė paaiškino, koks bus mano vaidmuo laidoje. O lia lia… Maniau, paklaus, atsakysiu, taip arba ne, dar kaip nors sublizgėsiu išmintimi ir – laisva. Juolab išpuolė šiltas ir saulėtas šeštadienis, stovėti studijoje – ne pats dėkingiausias laiko leidimo būdas.

Bet, o broleli, pasirodo, toje laidoje tiek visko prigalvota… Ne tik kalbėti, bet sviestą tirpinti, virti, kauliukus mėtyti, ragauti ir dar kalbėti. Šou kaip reikiant. Įklimpau…

Nors kai prasidėjo įrašas, buvo visai smagu ir įdomu. Kai ko sužinojau, bet įdomiausia – užsimezgė draugiškas ryšys su profesoriumi Alvydu Unikausku. Prie jo dar grįšiu kiek vėliau.

O dabar apie tą mano nemėgtą ajurvedinį sviestą. Kuo gi jis naudingas ir kaip jį galima pasiruošti Lietuvoje, išaiškės laidoje. Bet kad jis visai pamanomo skonio, tai faktas. Ir kad jį verta ruošt pačiam ir visai nesunkiai, irgi faktas. Tik svarbu nepirkti konservuoto metaliniuose induose. Dėl visai suprantamų priežasčių. Po įrašo dovanų gavau Ghee sviesto stiklo indą, kurį, pasirodo, pagamino viena iš laidos redaktorių, sakė, jos tėvai – ūkininkai, turi savų karvių pieno į valias. Ghee išvirti – juokų darbas.

Ir kai profesorius pasakė, valgyk ir Ghee, ir visokį kitokį kokybišką sviestą, va, tada man ir prasidėjo įdomioji dalis.

Kad riebalai – ne žala, o nauda, jau ne vienerius metus kalba progresyvūs medikai. Kad visokie cholesterolio parametrai auga ne nuo riebalų, o miltų ir cukraus, daktarai po truputį aiškina ir pas mus. Bet formalioji medicina dar vis šnairai žiūri į išsišokėlius, kurie apdainuoja ketoninę mitybą, riebalais varvančius keptus kiaušinius ir sviesto centimetrus ant duonos riekės. O apie taukus net baisu išsižioti, bet po truputį jau sako, jie irgi geriau nei aliejai…

Taigi įrašo metu, po jo ir dar kitais kartais su profesoriumi Alvydu labai įdomiai šnekėjomės apie mitybos ir riebalų reikalus. Nežinau, gal čia išduosiu didelę paslaptį, bet tikiuosi, profesorius mano blog‘o neskaitys, tad prasitariu – jis pats per kelerius metus numetė 30 kg!!!!

Skamba? Taip, beveik neįtikėtinai. Ir kas galėtų pagalvoti, jog toks išvaizdus vyras, atsisakęs cukraus ir miltų, šitaip reikšmingai pasidarbavo savo kūno labui? O tikrai pasistengė. Ir dar sako, be kančių ar alinančio triūso. Tiesiog išbraukė iš raciono saldumus ir purumus, t. y., miltus. Ir prašom – puikus rezultatas!

Klausiu, ar sportavo? Tikina, nė kiek.

Ar valgė dažnai ir po nedaug? Sako, nieko panašaus.

Ar nevalgydavo vakarais? Valgydavo ir dešimtą vakaro.

Tai kur šuo pakastas?

Pasninkas!

Taip taip. Ne religinis, ne prieš Kalėdas ir Velykas. Bet kasdienis pasninkas. Profesorius tikina, organizmas neturi gauti maisto medžiagų 16 valandų per parą. Tuomet užsiveda vidinių riebalų naikinimo programa.

Apie tą teoriją esu nesyk skaičius, girdėjusi iš užsieniečių. Ten toliau, Europoj, pasninkauti dabar yra madinga. Dar nuolatos gaunu švediško portalo “Dietdoctor” naujienlaiškius. Ir ten teigiama – 16 valandų nė kąsnio. Tiesa, jie labiau įsijautę į ketoninės mitybos privalumus, bet ir apie pasninką cituoja nemažai mokslo darbų.

Taigi visą mano skaitytą informaciją savo patirtimi tiesiog akivaizdžiausiai patvirtino daktaras Unikauskas. O kai vėliau jam nusiunčiau linką iš „Dietdoctor“, pritarė, jog irgi rado gerų bei vertingų naudoti tiesų.

Nelabai seniai su drauge kalbėjomės, tiksliau, ji svarstė, parodyk man bent vieną žmogų, sėkmingai suliesėjusį ir išlaikiusį pasiektą kūno masę. Ir dar kad veidas nenukentėtų, nevirstų suvytusiu obuoliu. Mąsčiau mąsčiau ir niekaip negalėjau jai nepritarti. Kai tik svorio metimo imasi moterys, kam per 30, kūną susitvarko (kuriam laikui), o veidas išeina ten, kur nereikia. Nenuostabu, dauguma intuityviai ir renkasi: veidas ar kūnas.

Čia kaip su Chanel ir jos tezėmis dėl raukšlės ant veido ar ant kojinės. Kuri geriau?

Tai štai profesorius Alvydas savo pasninkavimo metodu raukšlių teoriją ir praktiką paneigė. Tiesa, vyrų oda storesnė, nelinkusi stipriai vysti, bet 30 kg netekties ir ji būtų neatlaikiusi. O atsilaikė. Taigi prašom – pavyzdys įkvepiantis.

Ir kaip jūs pasninkaujat, klausiu.

Nuo paskutinio vakarinio valgymo atskaičiuoju 16 valandų ir tiek, šypsosi profesorius.

Skaičiuoju ir aš: jei paskutinį kartą valgiau 8 val. vakare, tai kitas valgymas turi būti 12 val. dienos? Nieko baisaus.

Pabandžiau, ir tikrai nieko baisaus. Tik gaila, nespėjau sulaukti efekto, vos kelias dienas pasninkavau, paskui reikalai pašlijo, nes buvo ekstra situacija su tetos sveikata, lakiojau tarp darbų ir ligoninių, neišėjo nuosekliai pasninkauti, pakako kitokio streso.

Bet akivaizdu, reikalas įmanomas ir, sakyčiau, nesunkus. Bent man. Tikrai lengviau rytinę pusę dienos lakstyti tuščiu pilvu, nei vakarinę prie kompiuterio ar su knyga graužti alkūnę ir tuščiai varstyti šaldytuvo duris, pasižiūrint kaip gražiai jis šviečia.

Dar atsiminiau kitą klausimą, užduotą profesoriui, o kaip su teorija, jog pusryčiai – būtini?

Niekai, sako jis.

Tai ir skrandis pats savęs nesugrauš?

O ko jam graužtis, nustemba Alvydas.

Tik jokios kavos, arbatos, jokių sulčių. Vien vanduo. Ir kiek tik nori, priduria populiarusis gydytojas. Esą kava ir kiti panašūs gėrimai, patekę į organizmą, užkuria signalą, jog teks virškinti. Tuomet užsiveda fermentų muzika ir t.t.

Tai štai pripažįstu, reikalas su vandeniu iki vidurdienio pasirodė esąs puikus, nesudėtingas ir prasmingas. Tereikia cikliško gyvenimo ritmo, kad tokia maitinimosi schema taptų įpročiu.

Beje, dar vienas įdomus Alvydo Unikausko pastebėjimas. Valgyti dienoje tris ir daugiau kartų, visai nėra būtina. Sakė, pats valgo du, kartais tik kartą.

O keletą sykių per savaitę, prisipažino, užsitepa juodos duonos riekę sviestu ir kaifuoja. Bet užsitepa taip, kad sviesto pločio yra tiek, kiek ir duonos!

Va čia ir vėl išsižiojau. Ir pamėginau užsitepti. Labai patiko. Ypač vakare. Padeda nustoti slankioti aplink šaldytuvą.

Tai va, ir grįžtu į rašymo pradžią. Prie sviesto. Ghee ir kitokio. Išeina, verta jo valgyti ir kuo daugiau. Na, žinoma, ne kasdien, ne triskart per dieną. Bet dusyk per savaitę – malonus naudingumas. Ir pakankamai to sviesto gaudamas, įveiki emocinį norą kažką vis pagraužti.

Kitaip tariant, dar kas išeina, jog visos mitybos teorijos apie dažnai ir mažai, ne po 6 vakaro ir pan. griūva. Norint sveikatintis ir lieknėti, nesukti galvos, kada valgei, kada ne, irgi eina šipuliais. Nes valgyti visai ir nebūtina… Ypač kai žinai kodėl 🙂

P.S.

Vis dėlto, prabilus sąžinei, nusiunčiau savo išsimąstymus profesoriui A. Unikauskui. Jei jau cituoju žmogaus mintis, privalau su juo tai ir suderinti.

Profesorius patikslino štai ką:

“Tam tikrų mano žodžių netikslumų yra, bet visumoje viskas taip. Pvz., aš niekuomet nesakau, kad valgyti pusryčių nereikia. Tiksli mintis būtų “tai individualu ir kiekvienas turi rinktis atsižvelgdamas į savo pojūčių patirtį”.

Po profesoriaus pataisymo mano sąžinė nurimo 🙂

 

 

 

 

Nepirkite man batų arba mados ir gyvenimo santykiai

Vakar buvau pirmoje “Mados infekcijos” dienos programoje. Devynios kolekcijos, drabužių kūrėjų pastangos, iš jų tikrai geros, konceptualios ir įdomios – trys keturios kolekcijos. Akivaizdu, pasakyti nauja madoje yra be proto sunku, o dažniau net ir neįmanoma. Ypač Lietuvoje. Kad ir kokie kūrybiški būtume, rasti raktą, rakinantį idėjų skrynelę, pavyksta retam.

Kadangi renginyje buvome su bičiule, kuri ne tik skoningai ir stilingai dėvi kasdien, bet ir dažnokai važinėjasi po paryžius, milanus ir kitas mados kūrėjų vietas, abi priėjome išvados, jog nelengva pas mus. Ne tik dėl šildymo kainų.

Kad neįžeisčiau madą kuriančių žmonių, ties tuo apie madą ir baigsiu.

Šiandien turėjau kitokio laiko šifruodama interviu su Mireille Guiliano, garsenybe, susikrovusia populiarumo kapitalą iš prancūziškų mitų. Kalbu apie „Kodėl prancūzės nestorėja“ autorę, su kuria teko bendrauti Knygų mugėje, paskui praleidome gerokai laiko, nes kol žmogų nufilmuoji, kažkiek susidraugauji ir patenki į kitą pasaulį.

Viskas, ką išgirdau iš Mireille, bus perduota per TV jau greitai, pirmadienį einu medžiagą montuoti ir tai bus iš tų maloniųjų montažų, kai pašnekovas kalba su užsidegimu, sklandžiai ir smagiai.

Prieš savaitę, grįžusi į savo NY, Mireille man parašė tokį jaukų ir šiltą laišką, kad net susinepatoginau to nepadariusi pirmoji, reikėjo pulti dėkoti už gerą interviu, bet ji mane tiesiog aplenkė. O dar ir pakviesdama paviešėti vasarą jos gimtajame Provanse, kur žada švęsti kažin kokį malonų jubiliejų, gerokai suglumino.

Kaip bus su tuo viešėjimu iš tiesų paaiškės, bet paprastai blaiviai žiūriu į tokius kvietimus, nes jie neretai tereiškia grakštų mandagumą. Ir tiek.

Kai prieš nežinau kiek metų perskaičiau pirmą Mireillės knygą apie nestorėjančias prancūzes, buvo labai linksma. Lengvai parašyta, naudingai patarta, atspindi šiuolaikinių moteriškių siekius. Knyga tarsi vadovėlis, tarsi patarimų rinkinys su maisto receptais. Ir net prabėgus daugybei metų, gal daugiau kaip dešimčiai, po pirmo tiražo, išleisto milijoniniu skaičiumi, ir toliau nestorėjančios prancūzės pasaulyje išlieka pačia perkamiausia autorės knyga. Klausimas – kodėl?

Mireille ir pati sako nesuprantanti, juolab kad po to parašė dar penkias. Tiesa, dvi iš jų apie verslo vingius ir skirtos nepopsinei auditorijai, todėl storėjimo ir plonėjimo aktualijos nurungia visa kita.

Kai kalbėjomės, priėjome išvados, jog visame pasaulyje apie prancūzes sklando tiek mitų ir iliuzijų, kad bet koks žodis apie prancūzišką gyvenimo kultūrą ir garsųjį Art de vivre – gyvenimo meną, iš rašančios prancūzės priimamas su didžiausiu džiaugsmu ir pasitikėjimu. Juolab tai, ką surašė Mireille, tikrai buvo išgyventos patirtys, jos šeimos įtakos ir pačios storėjimai bei plonėjimai.

Kadangi pradėjau nuo mados ir gyvenimo santykių, tai ta proga pasisakysiu apie Mireilles požiūrį šiuo klausimu.

Anot jos, gajus mitas, kad prancūzės svaigsta nuo mados. Nė velnio joms ji nerūpi. Bent jau žinančioms savo vertę, turinčioms savo vertybes, pasitikinčioms kiekvienu savo žodžiu ir veiksmu. Mada skiriama toms, kurios viso to dar tik ieško. Tai yra jaunoms.

Mireille visai ne jauna, gal net labai ne jauna. Bet kaip pati tikina, ir jaunystėje žinojo, kad mada – tuščias reikalas. Ta prasme, kad ja galima domėtis, žavėtis, bet nereikia jai pataikauti ir bėgioti iš paskos. Na panašiai kaip kalbėjo Chanel – atsirenki savo stiliuką ir varai…

Vienas geros kokybės švarkas, vienos kelnės, geri bateliai, viena gera rankinė, suknelė. Visa kita gali būti pigiai, bet dažnai keičiama ir visaip įdomiai tarpusavyje dėliojama.
Kas pasakys, kad tokių patarimų negirdėjo, nustebins.

Bet labai stebėtis nėra ko. Menas atsirinkti savo, susiformuoti derinius ir mokėti jais žongliruoti gal lengviau įkandamas prancūzėms nei kurioms kitoms. Ir kai stinga įgūdžių ar talento, tenka vis ieškoti ir siaubti parduotuves.

Nusileisdama iki visai bulvariškų pastebėjimų, galiu pripažinti, jog autorė, viešėdama Vilniuje, dėvėjo tikrai labai kuklius drabužius. Tiesa, juos keitė dukart per dieną. Vienaip atrodė eidama susitikti su skaitytojais, kitaip pasipuošė interviu metu. Pripažino, jog keliaudama trims dienoms ar trims savaitėms, visada išsitenka savo labai nedideliame lagaminėlyje, kuris mūsiškai tariant, dera pigių skrydžių lėktuvuose, kai už bilietą gauni galimybe į orlaivio saloną įsinešti tokį nešulį, kuris telpa į dėtuvę virš keleivių galvų.

Iš tiesų, pripažįstu, man irgi patinka optimalus požiūris ir toks nusiteikimas, dėl to nuoširdžiai žavėjausi pasauline garsenybe, su mažu lagaminėliu keliaujančia pirma klase, su savo virtu kiaušiniu, bananu ir kiviu, kad netektų valgyti lėktuvų maisto. Bet čia dar kita tema, į kurią šįsyk ir neslysiu, palieku kitam rašymui.

Kad demonstruoti turtą ir skudurų gausą nėra gero tono ženklas, žino visi, žvelgiantys, kaip sakoma, toliau rubežiaus arba su tikromis šaknimis.

Prie to dar vienas prisiminimas. Prieš kurį laiką viešėdami Londone buvome pakviesti vyro bičiulio, tikro tikriausio prigimtinio Lordo papietauti jo mylimame restorane. Kur jis kasdien valgo savo patiekalus, savo laiku, prie savo staliuko, aptarnaujamo savos padavėjos.

Kaip ir dera, pradėjome nuo taurės šampano Lordo namuose, po pusvalandžio, sulaukę dar kitos poros, nuėjome į restoraną. Viskas su tais pietumis ir bendravimu buvo gerai ir paprastai. Be jokių didelių pompastikų, be kažin ko nežinomo ar keliančio konfūzus.

Juolab kad taip susitinkame ne pirmą ar antrą kartą. Tačiau esmingiausias dalykas – tas mūsų Lordas, kad ir kiek turtų valdytų Londone, kad ir turėtų Jorkšyro grafystėje pilį, kurioje gyvena jo mama, o visa ką prižiūri pilies administratorius, visada dėvi, regis, vienodai. Niekada per 20 metų pažintį nemačiau jo kažkaip kitaip pasipuošusio nei tamsiai mėlynu klubiniu švarku ir smėlio spalvos kelnėmis, vadinamomis chinos. Kitaip tariant, tokia kuklia aristokratų uniforma.

Man nuoširdžiai gražu!

Tai va tokie esti mados ir gyvenimo reikalai. Nes taip yra ten, kur tikra. Ten kur svarbu kilmė, vertybės ir nuostatos, susijusios su tradicija.

O pabaigoje pridursiu anekdotinę situaciją.

Kad žmonės bendrauja su televizoriumi ir rašo laidoms laiškus, nieko labai nauja. Vieni kažko prašo, kiti kažką patarią ar siūlo, treti kažkuo piktinasi ir pan.

Kolegė, nuo juoko susiėmusi už pilvo, perdavė laišką, kurį gavo dėl manęs. Tai nieko labai negrąžindama čia jį ir paklosiu.

Labas rytas,

Man labai patinka Jusu laida Stilius. Taciau kiekviena karta isijungusi laida as jau zinau su kokiais batais bus ponia Baublienė. Skaiciau zurnale, kad jos silpnybe yra batai, taciau nepasakyciau… Cia juk laida Stilius, o ne Panorama! Ar tikrai be tu klasikiniu zomsiniu juodu aukstakulniu nera kitu batu? Nupirkit jai naujus batus, labai prasau!

 Aciu ir linkiu Jums grazios dienos!

Pagarbiai,

…

Tai va.

Bet aš labai prašau, nepirkite man batų. Tikrai jų turiu. Tačiau darbas yra darbas ir jam esu paskyrusi tris batelių poras: juodo zamšo, juodo lako (I), juodo lako (II). Man pakanka. Ir neketinu mojuoti kojomis raudonais, žaliais ar mėlynais kulnais. Mano stilius yra juodų batų stilius. Jo ir laikysiuosi.

O Mireille ir Lordas patvirtins, jog elgiuosi teisingai.

 

P.S.

Mireille Giuliano nuotraukas padariau berašydama, tiesiog nuo kompiuterio, todėl kokybė – apgailėtina. Ir tik retais atvejais būna laiko prisiminti, jog su išskirtiniais pašnekovais verta nusifotografuoti bent sau.

 

 

 

Baliai ir vakarėliai. Arba kaip juose gerai jaustis :)

Baliai, vakarėliai, karnavalai.

Kas jų nemėgsta? Aš – kartais labai, kartais negaliu pakęsti. Ypač ruošimosi, spintos prievartavimo, krūvos drabužių, išaugančios ant lovos, ir susivokimo, kad nėra kuo apsirengti. Ar kam pasitaiko tobuliau?

Vakar praūžė LRT kalėdinis ir naujametis balius. Kasmetinis. Teoriškai tam buvo galima ramiai pasiruošti iš anksto. Bet kai lakstai kaip akis išdegęs tarp darbų ir asmeninių reikalų, tie pasiruošimai stumiasi, stumiasi ir taip susistumia, kad likus valandai iki renginio supranti – va, dabar tai tikrai šakės – nei kada ieškoti drabužių, nei kada kitaip išsidažyti veidą, nei ramiai susiruošti.

O mūsų LRT baliai, iš tiesų, būna žiauriai linksmi, smagūs, įdomūs. Įdomūs tuo, kad jei nenori klausyti to, kas vyksta ant scenos, gali plepėti su daugybe žmonių, kuriuos tik prabėgdamas koridoriais visus metus matai vos akimirkomis. Pagaliau tie mūsų baliai – pramoga be pozų, kamerų ir vaidybos. Ir dar tai įvykis, kurio visi laukia ir juo mėgaujasi.

Šiuometinio baliaus tema buvo 1957-ieji. Kitais metais LRT televizijai sukaks 60 metukų. Tad karnavalas, įvaizdžiai ir visas džiaugsmas motyvuotas to laikotarpio įvaizdžių.

O man tai – pats gražiausias, įdomiausias mados laikotarpis, kai vienas iš mados tėvų Christian Dior jau buvo paleidęs į pasaulį grakščios, elegantiškos ir moteriškos būtybės – gėlės – įvaizdį. Kai jis liepė persismaukti liemenį plačiu diržu, pasipūsti sijonus, vos siekiančius žemiau kelių, susivelti kuodus, strėlytėmis apsibrėžti akis ir, atsigręžus į pastelines spalvas ar gėlėtas medžiagas, subtiliai sužydėti.

Kadangi apie to meto madą žinau daugiau negu reikia, buvau tiesiog tikra, kad pasikuitusi spintoje, džiugiai ir lengvai išsirinksiu vieną iš savo mylimų plačių sijonų gausos ir į baliuką susiruošiu per tris minutes.

Negana to, puikiausiai prisimenu, kai mano vaikystėje mama prieš balius, likus iki jų gerokai laiko, repetuodavo kaip apsirengs, kuo apsiaus, kaip suks kuodą. Būdavo taip gražu ir gera žiūrėti. Toks jaukus šventės laukimas apimdavo.

Deja, pamokų iš to laikotarpio neparuošiau ir iki šiol prieš kiekvieną balių tik mintimis perbėgu spintą – kas iš jos geriausiai man tiks. O kai nelieka laiko atrankai, prasideda „lomkės“. Tas per mažas, anas per didelis, šitas atsibodęs. Dažniausiai finalas vienodas – stveriu „budinčią“, visoms progoms derančią, suknelę ir iškeliauju. Pasižadėjusi – kitą kartą pradėsiu ruoštis iš anksto.

Tik tas kitas kartas niekaip neateina. Ypač kai eini į balių tarp savų, gerai pažįstamų ir mielų žmonių, kurie, kaip sakoma, “nepadyvis”, nepajuoks ir jiems vienodai rodys, išsipuošei teisingai ar ne. Ir tik nuėjęs į balių supranti, kad dauguma moterų apie tą balių galvojo gal kokius metus. O jam ruošėsi atsakingai ir rimtai. Ir tada viduje pasijauti tokia Sigutė, vos vos spėjusi laiku atbėgti. Ir be jokių krištolinių kurpaičių 😦

Tai tokiomis mintimis dėliojausi vakar, kai likus tai beviltiškai valandai iki susitikimo su drauge baliaus prieangyje, desperatiškai matavausi savo sijonų arsenalą ir vieni jau smuko, kiti dar braškėjo… Nei akys dažytos, nei kuodas suktas… Visiškas disasteris. Iš nevilties net paskambinau draugei – eik viena, neturiu kuo apsirengti. Ta gi aprėkė ir paguodė, ruoškis – lauksiu kiek reikės.

Sulaukė. Beje, ir nedaug vėlavau, tereikėjo penkiolika minučių daugiau nei tarėmės. Kažkaip susiruošiau, susukau kuodą, paskubomis nusibraižiau akis. Pastvėriau delninukę, į kurią sukišau pusė kasdienio rankinuko (ir kam reikėjo į balių neštis užrašų knygutę, tris lūpdažius ir vieną blizgį – pastvertą iš kasdienybės, du popierinių nosinių pakelius – tarsi verkt reikės, mašinos raktus – nors lėkiau kojomis, dvejas šukas, tris rašiklius – viską radau jau tik grįžus atgal ir iškračius delninę). Bėgdama laiptais, akluoju būdu pavedžiojau lūpas. O po visko, peržiūrėjus vakarėlio nuotraukas, susivokiau, kiek pridariau klaidų. Bet esmingoji – patingėjau knisti ir ieškoti aukštakulnių.

Trumpai tariant, iš to savo neatsakingumo šįryt sėdau ir susirašiau taisykles, kurių bent jau man privalu paisyti prieš bet kokius balius. Ir dar svarbu nepamiršti, jei trisdešimtmetis jau praėjo seniai  ir negrįžtamai, taisyklių tikrai reikia laikytis griežtai.

Taigi reikalai tokie:

1. Įvaizdis. Prieš bet kurį viešą renginį, geriausia likus savaitei, susikurti įvaizdžio koncepciją.
2. Repeticija ir matavimas. Nesakau, kad likus savaitei, bet gerokai prieš renginį verta susižiūrėti esminius garderobo akcentus, atkasti batus, susirasti papuošalų skrynelę, iš kurios teks kažkuo dabintis, nes ji kažkodėl pasimeta namuose. Bent manoji.
3. Strateginės paslaugos. Likus bent trims dienoms iki renginio nubėgti pas kirpėją, antakių dažytoją, nagų lakuotoją. Jei yra galimybė turėti savo natūraliai gražius antakius ir neataugančias plaukų šaknis, punktas iškrenta.
4. Šukuosena. Į ją reikia pasižiūrėti atskiru svarbumu. Plaukai turi savybę pasižymėti blogais bruožais. Ypač tomis dienomis kai reikia kažkur eiti. Taigi parepetuoti šukuoseną, ypač karnavalinę ar tam tikro mados periodo, iš anksto labai praverstų. Beje, svarbu numatyti, ar nereikės susuktam kuodui „špilkų“, kurių šiais laikas mažai kas namuose ir beturi. Arba esant geram laiko rezervui, susitarti su kirpėja, kad ji visu tuo pasirūpintų, kaip kad pasielgė mano draugė, taikliausiai pataikiusi į šešto dešimtmečio periodą.
5. Batai. Ne drabužiai, o batai – svarbiausias koziris. Kas to nežino? Bet net ir žinodamas, pralošia. Taigi batai turi būti aukštakulniai. Ne jokie patogūs, ne jokie bet kokie, o tie, kurie tinka prie progos arba neseniai nusipirkti ir padėti į spintą svarbiam reikalui. Tai va, juos ir reikia išsitraukti iš anksto, pasivaikštinėti jais po namus, išsitreniruoti laikyti balansą ir grakščią eiseną. Ir nusispjauti į madą, ir nekreipti dėmesio, kad ji sako dabar rinktis ilgaaulius, aptemptus, kad ir pačius zomšiškiausius ir dailiausius. Baliams reikia batelių! Ir tik batelių!
6. Kojinės. Jei jau bateliai – baliniai, iš anksto susirasti naujas kojines, nes jos, kad ir kokios geros būtų, dėvimos ilgaauliuose, apsipešioja ir apsipūkuoja. Tad į batelius naujos ir tik naujos.
7. Makiažas. Yra ponių, kurios nemoka pasidažyti akių. Ok. Tam yra specialistai. Padės. Bet jei nors kiek žinai savo akių formą ir pataikai nupiešti šešėlius, tereikia skirti laiko. Bent valandą iki renginio. Nes jei imiesi tapybos likus 10 minučių iki išėjimo, rezultatas gali pranokti lūkesčius. Deja, ne gerąja prasme. Taigi veidui irgi reikia atsakingai paskaičiuoto laiko.
8. Rankinė. Smulkmena. Bet kokia svarbi. Maža delninukė labai geras dalykas. O jei šokiai? Kur ją dėti? Ar duoti kam pasaugoti? Ypač kai joje – telefonas su svarbiausia viso pasaulio informacija, namų raktai, krūva netikėtai pagriebiamo kitokio nereikalingo šlamšto, kurį jau išdėsčiau, etc. Žodžiu, geriausias ir patogiausias – mažiukas rankinukas ilga dailia rankena, kurį gali persimesti per petį, kaip karo sanitarės krepšiuką, o atrodo jis dar ir kaip puošmena. Todėl nei kliudys laikyti ir lėkštę, ir taurę, nei mojuoti rankomis, kai skamba labai gera muzika. Nei stabdys šokti, kai kojos nenustygsta vietoje.
9. Lūpos. Net lūpdažio spalvą verta išsirinkti anksčiau nei einant pro duris. Bet kuris blizgis ar kasdien rankinuke besimėtanti dažo tūtelė – ne baliui. Geriausia baliuose žiūrisi ryškiai raudonos lūpos, pateptos geru lūpdažiu, kuris išsilaiko net valgant karštus patiekalus ir geriant šampanus. Bet kad tobulai nupieštum tą ryškumą, ties juo reikia padirbėti. Neįgudus, išsidažyti raudonai ir tiksliai, nepavyks. Nebent yra talento. Tik ne visoms duota. Bet juk galima išmokti net kalbėti kiniškai – ar ne, Ambasadore Ina? 🙂
10. Drabužio lengvumas. Na netiko baliaus karštyje tas mano gerbiamas aksominis Dior‘o švarkas. Kad ir atspindi laikotarpį, kad ir prašmatnus, kad ir madingas. Su juo buvo tiesiog per karšta ir nepatogu. Rankovės tokio siaurumo, kaip ir dera Dior, Chanel ir panašioms kokybėms, kad kai pakeli ranką, viršun lipa visas švarkas… Ir kodėl laiku negalėjau iškasti lengvos bliuzės su tobulu kaspinu pakakly, juolab kad prieš geras kelias savaites tokią ir parsinešiau iš mamos spintos, dar net nežinodama apie baliaus konceptą. Tik šiandien ir susivokiau, kaip būtų buvę dailu, elegantiška, lengva. Ir net žiauriai madinga! O dar tie ilgaauliškiausi pasaulyje batai, kurių nė velnio nesimatė iš po plataus sijono. Ech…
11. Nuotaika. Va čia ir esąs esminis baliaus aksesuaras. Kad ir kaip nebuvo laiko, nuotaikos, gebėjimų įvykdyti aukščiau išdėstytus punktus, viską turi atremti nusiteikimas. Juk didžiąja prasme visuose baliuose svarbu jaustis pasitikinčiai, daug šypsotis ir juoktis. Rūbas sukuria tik pirmos minutės efektą, nuotaika jį palaiko visą vakarą. Todėl į visus balius prašom užsidėti geros nuotaikos kaukę ir išdidžiai dairytis, kalbėtis, linkėti visiems gėrio ir puikiai jaustis. Ir nesvarbu, kad rūbai, batai ir makiažas paveda.

Juk iš esmės stipriausiai pavedi save tik pats. Bet jei taip ir nutinka, verta nusijuokti ir sau išdidžiai pasisakyti – kad tai būtų didžiausia mano gyvenimo problema!

Su ateinančiais Naujaisiais!!!

Apie perdėtą odos jautrumą ir kremų konkursą

 

Nuoširdžiai pavydžiu moterims, turinčios nejautrią odą. Tokią paprastą, teisingą odą – riebią, sausą ar dar kokią, bet nejautrią. Ant kurios tepi kremą – drėgną, riebų, dieninį, naktinį ar kokį reikia ir jauti, kaip oda maitinsi, atsigauna, gražėja. Na, su gražėjimu visai būna, bet svarbiausia pasitepus jausti komfortą. Tada ir oda padėkoja.

Bet būna tokių jautrių odų, kad gali tepti geriausius kremus, o ji tik šiaušiasi, nervinasi ir nė kiek nesiruošia būti dėkinga. Nežinau nuo ko čia taip, Mėnulis ar Saulė veikia, bet niekas netinka, nors verk.

Turbūt galėčiau būti neblogas testuotojas: nuo prasto vyno per 10 minučių imu čiaudėti, o nuo prasto kremo imu kasytis. Kaip juokauju, galiu atskirti, kuris kremas veidui, o kuris batams tinkamas. Tai pastaruoju metu tuo ir užsiimu. Bandau kremus. Ne iš gero gyvenimo.

Kažkodėl manoji oda, kartu su vasaros pabaiga ir prasidėjusiu šildymo sezonu, nutarė garsiai reikšti savo nepasitenkinimą esamu gyvenimu. Vakare lyg ir gražiuoju sutariam, nusiprausiam, pasitepam kremu, o po kelių minučių –  aliarmas! Netinka! Plaunam, ieškom kito tepalo, nes kitaip – komforto nėra.

Pagalbos ėmiau vaikščioti į vaistinę. Gerai, kad vaistininkėms manęs gaila. Ir vėl netiko? Iš liūdnos minos viską supranta ir eina ieškoti naujo mėginuko. Kokių tik jų neišbandžiau… Jei viską, ką norėtum tepti, reikėtų pirkti ir mesti lauk, būtų prastai.

Prieš kurį laiką viename dienraštyje perskaičiau iš lenkų spaudos perspausdinto tyrimo rezultatus. Moterų grupė bandė kremus ir juos vertino. Nelabai aišku, koks ten joms buvo duotas pasirinkimas. Bet tirti buvo ir „Lidl“ produktai. Tikrai neturiu nieko prieš tą tinklą,  žuvį ten pirkau ir avokadų, bet kadangi žmonių minios amžinos, dažnai nėra kada ten gaišintis.

Tai štai grįžtant prie minėto tyrimo, lenkės geriausiais įvardijo „Lidl“ kremus „Cien“. Vos keli eurai, o kokie puikūs atsiliepimai, kokia produkto kokybė, koks skalsumas. Anot bandytojų, jie geriausi iš visų. Gerokai keista, bet bandytų kremų sąrašo apačioje atsidūrė patys brangiausi produktai, šiaip įvardijami kaip patikimi ir vertinami kaip kokybiški. Negaliu pasakyti, kad visus juos esu bandžiusi, bet kažką teko, o štai tyrėjos išbrokavo visus, nors kiek garsesnius vardus. No. 1 liko „Cien“.

Tiesą sakant, nepatikėjau tuo tyrimu. Taip nebūna. Ypač turint galvoje, kad pigūs produktai negali būti geresni už tuos, į kuriuos investuojama rimtai. Jau sykį rašiau, esu mačiusi kosmetikos laboratorijas Prancūzijoje, Italijoje. Vien ten dirbančių specialistų chalatai, pirštinės ir įrankiai kiek kainuoja, ką jau kalbėt apie mokslo tyrimus, cheminius konteinerius, kuriais kremų molekulės transportuojamos į odą, ir kitas  medžiagas, vitaminus, aliejus, pagaliau pakuotes, kurios naudojamos produktams. Žodžiu, patikimo produkto net savikaina nebūna niekinė.

Bet jei jau lenkų tyrėjų nuomonė apie „Cien“ kremus buvo tokia gera, pagalvojau, reikia ir man juos bandyti. Gal čia ir bus tas paprastas geras daiktas, kuris daro stebuklus.

Pabandžiau. Deja, kremo poveikis buvo nekoks, kad ir kaip skaniai jis kvepėjo, maloniai tepėsi, gerai gėrėsi, bet rezultato sulaukiau – oda išraudo, ėmė perštėti, niežtėti ir t.t. Netiko. Nesakau, kad tai blogi produktai, bet dar labiau netikiu stebuklu už kelis pinigus.

Kitą dieną vėl pasirodžiau vaistinėje. Su vaistininke dar ir aptarėm tą patį straipsnį. Sako, ne viena tokia klientė buvo atėjusi, klausti nuomonės, kaip čia su tais tyrimais išeina.

Todėl po visų bandymų susidarau savo kremų eilę jautriai odai, kuriai nedera riebūs produktai, sukuriantys ant odos plėvelę ir dar labiau erzinantys.

Pirmu numeriu įvardiju „Pevonia“ (reactiv skin cream) – lengvos tekstūros, puikiai maitinantis, neapsunkinantis, tolygiai įsigeriantis ir ilgai saugantis drėgmės balansą.

Antru produktu laikau „SVR“ (sensifine cream) – puikiai drėkinantis, tinkamas polialerginei odai, lengvai įsigeriantis, neapsunkina, neerzina.

Trečiu geru daiktu pavadinčiau „Uriage“ (Xemose – lipid replenishing antiirritation cream) – už pirmus du kiek riebesnis, bet nedirgina, pakanka nedidelio kiekio odą pamaitinti ir apsaugoti. Tikrai skalsus. Kad ir iš mėginuko.

Tiek išvadų iš mano bandymų.

Tad jei kas vargsta su jautria oda ir kremų paieškomis, dar pridurčiau kelis patarimus:

• nėra prasmės ir objektyvumo tikėti bendriniais tyrimais, kai vienas, ką tik į rinką įvežtas, produktas išaukštinamas, o kiti nuvertinami;
• nėra reikalo pirkti kremų dėžutes ir bandyti – tiks ar netiks, tai – brangus malonumas;
• jei oda jautri, verčiau eiti tiesiai į vaistinę;
• vaistinėse yra mėginukų, kaip prasitarė vaistininkė, tiesiog dalijamų, bet neparduodamų. Pabandyti jų puikiai užtenka.

O paskiausias patarimas iš „Pevonia“kosmetikos atstovės Lietuvoje: pieneliai odai valyti jos nevalo, o tik įtrina giliau visas dienos dulkes. Kur kas geriau tiesiog nusiprausti vandeniu, aišku, su kokia nors praustis skirta priemone ir tik švarią odą tepti tinkamu kremu.
 

 

 

 

 

 

5 km nutrintais kulnais

Lygiai tiek ėjau iš vakarėlio. Ėjau ir keikiau save, batus, vakarėlį, kelią, kuris buvo nepakeliamai sunkus ir apmaudžiai ilgas. Kaip taip galima išeiti į renginį, dėvint batus, kurie jau sykį buvo nutrynę kulnus. Tarsi stovėdami užkišti spintoje jie tampa minkštesni ir patogesni…

Ir kas pikčiausia, jie nė kiek neaukštakulniai, ne kiaunių batai ir ne kokie super madingi. Pirkti  patogiai vaikščioti ir nesukti galvos, jei reikia išbūti apsiavus visą dieną, t.y., mano mylimi baleriniško stiliaus bačiukai.

Keista, kad toks nepretenzingas ir paprastas apavas gali būti toks agresyvus. Žinau, ką galvojau pirkdama – oda viduj, oda viršuj, juodi, geras vardas, nesvarbu, kad nosys auksinės, nukainoti, vienas du, prasinešios.

O kadangi batų temoje esu beveik Imelda Marcus ar Celine Dion, kurios turi po 3000 porų, na tiek neturiu ir apsaugok Dieve, bet pripažįstu, jog esu batų kaupikė. Ir ne šiaip sau kaupikė, žinau ne vieną auksinę taisyklę: batų niekada nebūna per daug, batai yra bene svarbiausia išvaizdos dalis, batų pakulnės gana greitai nusidėvi, turėti daugiau batų reiškia ilgiau ir gražiau juos dėvėti. Ir svarbiausia – patogius batus įsigyti tolygu ryt nuskristi į Paryžių.

Nežinau kodėl būtent moterims dažniausiai tenka gražūs, stilingi, geidžiami, bet nepatogūs batai. Kodėl tik kartą per metus joms pasitaiko, jog įkiša koją ir nenori jos ištraukti? O visus kitus kartus – įkiša ir visaip bando batą prisijaukinti, ir galvoje sukasi – panešiosiu, pranešiosiu, prisitaikys…

Kelios mano draugės tvirtina tą patį – rasti patogius batelius beveik neįmanoma. Duodu nukirsti koją, tik moterys gali pirkti batus netinkamo dydžio, galvodamos, jog jie išsitemps, maloniai priglus ir taps tarsi šlepetės. Bet kai taip nutinka, batai jau būna tapę vyžomis, išsitampę ir pavargę. Nepaisant to, būtent moterys kaskart pasiryžusios dėl grožio kankintis.

Žiemą filmavau stilistę Austėją Jablonskytę, galvojau, kas jau kas, bet stilistės, kasdien „atsivalgančios“ drabužių ir avalynės gėrio, tikrai nealina savęs. Kur tau! “Galiu kentėti kiek tik reikia, fizinės kančios dėl drabužių ar batų nepatogumo manęs nebaugina”, – atviravo Austėja, nuosekliai pametusi galvą dėl stilingos išvaizdos. 

Ok. Jauna, užaugs, pūslių užsidirbs, pradės rinksis patogumą.

Nė velnio! Kiek aplink matau moteryčių, net nejaunų, nekvailų ir užimančių super geras pareigas, manot, nesikankina… Kas antra dėl grožio vaikšto, akis vartydama, vargsta ne tik pūslėtais kulnais…

Vakar buvau “Sidabrinių gervių” ceremonijoje. Ar tokia progą, įspūdingos kino šventės renginy apsieisi be aukštakulnių? Visos ponios ir panelės juos dėvėjo. Tačiau po ceremonijos kai kurios ir dejavo kaip tos gervės, stovėdamos pakėlusios po vieną koją…

Kodėl iki šiol niekas nesugalvoja patogių aukštakulnių? Gyvenime neturėjau kojoms mielų, patogių, malonių batelių “su kulnais”…

Ko gero, patogiausia būtų dėvėti vyriškus batus. Niekada nemačiau vakarėlyje vyro, stovinčio nusiavusio vieną batą. Arba kaip pastebėjau kituose renginiuose – net abu batus nusiavusios merginos plaikstosi…

Įsivaizduokim kokį vyrioką, basomis lakstantį po oficialios vakarėlio dalies…

Tai va ir reikia dėvėti vyriškus batus.  Arba sportinius. Labai man patinka mada, leidusi  sportukus ramiausiai autis net prie dalykinio sijono. Aišku, gal ne į darbą ministerijoje, bet laisvose profesijoje – varai jais kaip raketa, gera, minkšta, net gražu, ypač jei jie juodi. Nepamiršiu auksinės frazės, kurią išgirdau iš drabužių kūrėjos Audronės Bunikienės – man net uogienė gali būti juoda. Sakė gal prieš 10 metų, bet dabar vėl aktualu.

Beje, Vilniuje geriausia sportinių batų parduotuvė – Springs. Čia man taip. Pirmiausia, ten – tik geros kokybės batai, antra, nuolatos yra nemenki nukainavimai. Trečia, visada yra iš ko išsirinkti ne tik lakstymams laukais ar sporto salei, bet ir dėvėti prie kasdienos drabužių.

Štai kiek visokių minčių užplūsta nusidrožus kulnus, kad ir nepretenzingais batais. Ir tik dėl to, kad papuolė man tie pupuliai, stovėję arčiausiai batų dėžių krašto. Per remontus labai nepasiknisi tarp daiktų, kas po ranka, tą ir stveri. Pavarčiau, manau sau, pranešiosiu dar sykį, susitaikys batas su koja. Ir pirmyn į renginį nužygiavau visai smagiai, o va, pabuvus, keliaujant namo, ištiko grauduma…

Nieko, parėjau. Bet trečia dieną teplioju nugraužtus kulnus tepalais ir lipdau pleistrais. Tik nesakykit,  kokio velnio reikėjo kulniuoti tuos 5 km kruvinais kulnais? Juk yra transporto. Ne, nėra, nes į renginį išėjau  – be pinigų, be rankinės, tik su akiniais kaip Anna Wintour 🙂 Kol grįždamos ėjom su bičiule ir plepėjom, nieko blogo ir nejutau. Bet draugė pasuko sau, o aš dar paėjėjus susivokiau – pabaiga bus tragiška.

Buvo. Tikrai tragiška. Bet ėjau kaip didvyrė, galvodama, kad už kruvinas kančias bus atlyginta. Dar vis laukiu, kada gi kas atlygins.

O šiaip nutrinti kulnai reiškia, jog prasideda vasara. Ir sakoma, geriausias receptas žaizdotoms kojoms – žalio kiaušinio vidaus plėvelės kompresas. Gal verta išbandyti?

 

.

5.8 šaukštelio cukraus ir peroksido metas

Kaip pašneku su mama, labai dažnai pokalbį ji pabaigia fraze, reiškiančia labai daug ir visais gyvenimo atvejais.

Auksinė ta frazė – nei ką sakyt, nei ką daryt.

Ar tai būtų kalba apie politiką, knygų mugę, ligas, pensijas, darbus, pinigus, migrantų krizę, maisto produktus, stebuklingus patarimus, pabaigos taškas – nei ką sakyt, nei ką daryt.

Kitaip tariant, tai reiškia nuostabą, pasipiktinimą, ironiją, juoką arba visišką neaiškumą. O to šiais laikais nestinga nei senam, nei jaunam. Šiaip mano mama labai faina: apsiskaičius, išmintinga, elegantiška, daug mačiusi ir daug išmananti. Ir su ja tariuosi visais gyvenimo klausimais. Kaskart gaunu ir atsakymą, ir išrišimą, ir nuraminimą. Bet kai ji vienaip ar kitaip pasvarsčiusi pasako savo auksinę frazę – nei ką sakyt, nei ką daryt – reiškia, reikalas komplikuotas, svarbus ir šią minutę tiesiog neišsprendžiamas.

Kai mano sūnus išvyko gyventi į Kanadą, kaip sakė, trumpam, dabar jau tuoj bus treji metai, jo kompiuterį nuvilkom pas močiutę galvodami, kad močiutė, mano mama, galės naršyti po internetą kaip bitė, rasti visus valgių ir mezginių receptus, skaityti tai, ko nėr po ranka, ir galėsime išdalyti visus frazeologizmų, didžiuosius lietuvių kalbos, kirčiavimo, gramatikos žodynus ir žinynus, ir masę kitko spausdinto, kas dabar naujai plaukioja internete ir pasiekiama per sekundę.

Be to, kas svarbiausia, galės palaikyti ryšius su anūku ir kada užsimanys, plepės su juo per Skypą. Bet reikalas susikomplikavo, nes iki Kanados net septynios valandos. Ir tai toks nemenkas atstumas laiku, kurį susiderinti ir įveikti nepaprasta. Kasdien ir kas savaitę plepėti nėra reikalo, be to, ten, Kanadoje, jie taip užsiėmę, kad ne plepalai su močiutėmis jiems rūpi. Arba jie gali bendrauti tik vakarop. Bet kai pas juos vakarop, mūsiškai išeina stipriai po vidurnakčio.

Na, vienu žodžiu, tada paaiškėjo, kad tupėti internete be ryšio su Kanada irgi nelabai kas, nes kankinasi akys ir kraujospūdis, kurie tam tikrame amžiuje jau nesutaria su kompiuteriais. Tai ir nutarėm, kad dėl kelių straipsnių nėr prasmės.

Problemą sprendėm kitaip, cenzoriaus funkcijų ėmiausi aš, juk perkošiu kalnus straipsnių, tad įdomesnius galiu išspausdinti ir nunešti paskaityti mamai.

Bet vieną dieną, ji, daug skaitanti knygų, klausanti Lietuvos radijo ir matanti visas protingas vakaro žinias, man pasakė, dabar tiek nesąmonių apie viską rašo, kad nei ką sakyt, nei ką daryt.

Tiesa, rinkdavau tuos straipsnius jai selektyviai. Sutinku, patekdavo ir nesąmonių. Pirmiausia griebdavau apie natūralias gydymo priemones, po to apie stebuklingus maistus, kurie prilygsta vaistams, dar apie valymo priemones ir panašias balabaikas. Suprantama, irgi natūralias – soda, actas, vandenilio peroksidas, druska. O po to visokius gerus patarimus ir patiekalų receptus. Na, kitaip tariant, “atradimus“.

Bet tie visi “atradimai” taip iškerojo ir vieni su kitais susipriešino, kad pati pradėjau nebesuvokti kas tiesa, o kas kliedesiai. Viskas patapo panacėjomis ir stebuklais.

Kad naudingiausia skaityti knygas, nelabai verta įrodinėti, kas skaito, tas žino. Bet ar padės knygos, tarkim, medaus ar peroksido klausimu? Nė iš tolo, nes kas buvo rašyta anksčiau, dabar – mesk per tvorą.

Visai neseniai kažkuriame portale praėjo žinia – medus yra vienas iš baisiausių žmonijos priešų! Jis esąs cukrus! Na, taip, medus – labai saldus. Bet anot garsiausio onkofitoterapeuto J. Ruolios, medus – geriausias kuras nervinėms ląstelėms. O pabandyk tų ląstelių nepamaitinti, stogas čiuožia ir užeina šokolado priepuoliai.

Bet dabar reikia kovoti prieš cukrų (tikrai reikia kautis su cukrumi, paslėptu visuose pusfabrikačiuose, saldžiuose kepiniuose), nes pasak medikų, kas antram diagnozuojamas diabetas, tai ta proga ir medus buvo apšauktas priešu, didžiuoju.

Nesu cukraus šalininkė ar draugė, tik anąsyk rašiau, kad esu šokolado naikintoja, bet kad cukrus yra blogis, didysis, turbūt žino kiekvienas ir ypač kiekviena. Moterys tikrai jo suvartoja daugiau, vien dėl to narkotiko – šokolado. Moterys neabejotinai daugiau kepa pyragų ir dėl to irgi daugiau gauna cukraus. Jos gi tankiau gundosi visokiais pyragaičiais, torčiukais ir kitais saldžiais masalais. Dėl to, kad kūno biochemija to reikalauja. Tai va, prašom, paskui lieka kaltas medus.

Už medų stoju mūru. Nes sūnus laisvalaikiu pas kitus senelius laikė bites ir buvo viską apie jas išmokęs. Žodžiu, medus – gėris. Aišku, su saiku ir protu, ir ne kasdien. Bet pvz., namie ir ne namie cukraus nevartoju. Nei rudo, nei balto. Dar bandau savo vyrui įrodyt, kad spalva kokybės nekeičia ir tiek rudas, tiek baltas yra cukrus. Bet jam rudas – labai svarbus.

O mano namų tvarkytoja irgi vieną dieną atsargiai paklausė, nemačiau pas jus cukraus, visai nevalgot? Nevalgau, neturiu su kuo. Jei reikia obuolių pyragui, na, tam – paprastajam, kuris suburiamas iš stiklinės miltų, stiklinės cukraus (mamma mia, stiklinės cukraus!!!), kiaušinio ir obuolių, tai nubėgu ir nusiperku. O šiaip su kuo tą cukrų valgyt?

O va medaus tikrai reikia turėti ir po truputį pakabinėti retsykiais.

Jei labai apkarsta kava, įsimaišau pusė šaukščiuko medaus. Bet dažniau padeda šlakelis pieno. Blynams cukraus nereikia. Košei gardžiau vaisiai arba sojos padažas. Tai kam jo išvis reikia?

Bet šiandien parduotuvėje tyrinėjau kiek cukraus yra tetrapakinėse sultyse. OMG, vadinasi. Geriausiu atveju – 100 g sulčių yra 9g cukraus, tai reiškia pusėje stiklinės yra beveik du šaukšteliai. O blogiausiu – Timbark sultyse – radau 100g net po 29g cukraus, išeina pusėje stiklinės sulčių net 5.9 šaukštelio cukraus. Įspūdinga?

Kitos istorijos, irgi atkeliauja iš interneto, ir įdomu. Negi ne? Pvz., apie sodą, vandenilio peroksidą ir actą. Visų namuose šitų gėrių visada būdavo ir yra. Bet ką mes su jais darėme seniau?

Prisimenu, kai tėtis gerdavo sodos vandenį nuo refliukso, tada Omeprazolio dar ir nebuvo, mama visada dejuodavo, koks tai yra blogis. Dar su soda plaudavom indus, dabar mirkom joje vaisius, bet man nelabai patinka pliurzytis sodoje, kažkaip ne taip išsiplauna lėkštės. O seniau, kai bandydavau su soda šveisti dantis, teta – gydytoja bardavo – nusidroši emalę ir prasidės bėdos. Dabar gi internetas tiesiog verda nuo patarimų kaip verta su soda ir vandeniliu namuose balinti dantis. O vandenilio peroksidas kam anksčiau tiko? Išvis stovėdavo nenaudojamas, nebent jei pirštą įsipjauni – dezinfekcijai. O actas – tik silkei būdavo.

Kaip yra dabar? Jei kliautis naujaisiais patarimais, sodą gerti reikia! Ir vos ne kasdien, esą gydo viską: širdį, skrandį, žarnas, žaizdas. Peroksidu gydytis irgi būtina. Irgi panacėja. Pažįstama vaistininkė, šiurpdama pasakojo, kaip moterytės perka vandenilio peroksidą ir vis klausia, kuo skiriasi maistinis ir farmacinis, ir kurį geriau vartoti. Vaistininkė – formalios akademinės institucijos absolventė – niekaip negali pasakyti, gerkit po tiek ir aniek lašų, nes jos to niekas nemokė. Ir dar ji sako, kad cheminis peroksidas neskirtas vartoti į vidų. Bet et…

O actas, buvęs silkės draugas, dabar tampa obuolių actu ir geriausiu mergaičių draugų lieknėjimo kelyje. Man labiausiai jis patinka, nes gerai suvalgo kalkines nuosėdas nuo arbatinuko sienelių, bet gerti actą… Oi nežinau.

Prieš kelerius metus darėme pasakojimą su garsiąja žolininke Dominika Balčiūne. Labai įdomių dalykų pripasakojo. Kas nori, gali pasisemti išminties, nes iki šiol tą laidą žmonės labai žiūri, įdedu linką.

http://www.lrt.lt/mediateka/irasas/30847

Beje, pernai rašiau Dominikai, klausiau, na, kas per painiava su tuo peroksidu ir ką sau žmonės daro gerdami – naudą ar žalą. Atsakymas buvo asmeninis, bet čia, siaurai auditorijai, galiu jį perpasakoti. Beje, nieko labai slapto tame nėra, panašūs dalykai skelbiami Dominikos „Žolininkės patarimai“ paskyroje, FB grupėje. Bet tas atsakymas buvo į mano klausimą, tad jaučiuosi turinti teisę juo pasidalyti. Tikrai įdomus. Taigi citata:

„Daug kas naudoja paprastą vandenilio peroksidą iš vaistinės. Kiek ten tų šalutinių kenksmingų medžiagų bebūtų, visi vaistai jų turi… nėra vaistinės vaisto, kuris nekenktų kuriam nors organui, gydydamas organizmo problemą.

Yra maistinis vandenilio peroksidas, buvau nusipirkusi, bet jis neputoja ir negamina deguonies skrandyje, ten paprasčiausias oksidas – cheminė medžiaga – maisto pramonėje jį naudoja maisto perdirbime: išbalina silkes, mėsą, kitus produktus. Kad turėtų prekinę išvaizdą, ilgai stovėtų ir negestų. Man geriau padeda paprastas iš vaistinės, juk negeriame jo kibirais, o tik po 35-40 lašų su puse stiklinės vandens. Geriame 1 mėnesį, po to darome pertrauką.

Geriame karštame vandenyje užgesintą sodą, imbiero arbatą, maltus linų sėmenis, ciberžolės miltukus su karštu vandeniu, cinamoną su medumi ir pasigamintus naminius imunitetą stiprinančius mišinius. Jų receptų esu parašiusi labai daug.

Jei manote, kad kenksmingas, negerkite. Kaip matote, po trejų metų naudojimo su tam tikromis pertraukomis esu gyva ir sveika… Tik matau, kad į peroksido sudėtį pridėta papildomų cheminių junginių. Tačiau jis vis tiek apsaugo gerąsias ląsteles nuo virusų. Mes su vyru ji naudojame šaltuoju laikotarpiu, eidamas į darbą ligoninėje, vyras pasitepa vandeniliu nosies vidų – sugrįžęs praskalauja burna, plauna rankas ir prieš valgį truputį išgeria su vandeniu. Va, ir visa paslaptis, kad 10 metų be ligų.“

Štai tai ir išeina, kad mano mama vėl teisi – nei ką sakyt, nei ką daryt… Bet kiekvieno valia gyventi savaip, gerti, valgyti, ko norisi ir sutarti su savimi.

Ikonų magija

Kiekvienam prie širdies vis kiti dalykai, interesai, žavėjimosi objektai. Mano kartos merginos kadaise rinkdavo “artistų nuotraukas”. Taip vadindavom tą pomėgį, kai buvo tokių kolekcijų mada. Iš visos makulatūros kerpi garsenybes ir tas nuotraukas klijuoji, dėlioti, rūšiuoji, renki, perrenki, keitiesi.

– Turiu dvi Bridžitas iš Kobietos, gal turi Fondą ar Kardinalę?

– Bridžitą į Kardinalę? Tu ką? Už vieną Bridžitą dvi Kardinales duoda. O Fondos niekam nereikia…

Ką nors supratot? Brigitte Bardot, Claudia Cardinale, Jane Fonda…  Labai linksma prisiminti anų laikų kolekcines apeigas, kai Vakarų aktorių žinojom gal 10-20, o jų nuotraukų gauti buvo sunkiau nei batų. Bet rinkdavom jas ir keisdavomės su tokiu azartu, kad net dabar būtų įdomu pamatyti, kokius lobius tuomet taip vertinom ir kokios tai buvo senosios kartos aktorių nuotraukos, kurias tiesiog ikonizavome.

Ketvirtadieniais po pamokų eidavom prie spaudos kiosko laukt lenkiškų žurnalų: “Kobieta i zycie”, “Wydnoriengi” ir dar kažkokių. Būdavo dar “Uroda”, bet labai nekaip ausiai skambėjo jo pavadinimas, tai ir nepirkdavom. Nors jis buvo spalvotas ir leidžiamas ant kreidinio popieriaus. Bet brangiausias. Ir savaitės pietums skirtų pinigų pakakdavo tik vienam dviem leidiniams. Arba “Kobieta”, arba “Uroda”, arba kiti du menkesni, kur ikonų beveik nepasitaikydavo.

Ir lenkiškai skaityt buvo sunku, be to, tas pirkimas būdavo tik dėl kelių puslapių, kuriuose spausdindavo rubrikas, panašias į serijas “Pliotky o paniach i panach”. Niekas iš mūsų nieko nesuprasdavo ko ten prirašydavo, bet kiek laimės ištikdavo radus didžiulę spalvotą Barbaros Brylskos nuotrauką ar juodai baltą mažą Catrine Denevue. Tiesa, Brylska keitimams visai netikdavo, nors buvo labai graži ir kiek daugiau žinoma iš ekranų, bet niekas jos nenorėjo imti į savo kolekcijas. Visoms rinkėjoms reikėjo Bridžitų, Sofijų, Katrinų, Elizabetų, Claudijų, Alenų, Žerarų ir t.t.

Tai buvo tų laikų ikonos. Ryškios, absoliučiai nepasiekiamos net pamatyti kino ekrane, bet švytinčios savo esybe, išvaizda, mados klyksmais. Rinkom jas kaip brangakmenius. Kol vieną dieną visi rinkimai neteko jokios prasmės ir intereso, o kolekcijos buvo išmestos.

Pinterest kolekcijų nuotr.

Dabar rinkti ikonas komplikuočiau. Gal niekas net jų ir nerenka. Daug žinių, vaizdų, socialinių tinklų, kuriuose gali matyti, skaityti, žiūrėti ir dėliotis ką nori. Kam rinkti?

Bet ne veltui klesti Pinterest – šių laikų kolekcijos ir rinkyklos. Vadinasi, dabar kolekcionavimas tapo labiau virtualus. Tik va – kitos problemos. Su ikonomis. Jos stačiai ant kiekvieno kampo. Ir vargas iš tokios gausos atsirinkti, kad nesikauptų ikonų šiukšlynai. Kad ir virtualūs.

Pernai čia rašiau apie kelias moteris, į kurias man visada malonu žiūrėti. Kalbinau, kas joms svarbiausia be raudonų lūpdažių ir gerų rankinių. Ir klausinėjau, kaip joms išeina visada nuostabiai atrodyti. Atsakydamos visos, kaip sutarę, kalbėjo apie savo stilių, į kurį įeina ir komfortas patogiai jaustis, ir malonumas nesimėtyti ir saugoti pasiteisinusius vertingus drabužius, ir saikas žvalgantis į naujoves.

Tiesa, tarp tų mano minimų moterų nebuvo garsiai skambančių ikonų. Atvirkščiai, maniškės tylios ir nekrentančios į akis, bet įspūdingos. Bent jau mano požiūriu.

O prieš porą dienų pamačiau, jog vienas portalas kaip tik dabar renka ikonas. Bet tik iš garsiai skambančių. Beje, pats terminas – ikona, prasidėjęs nuo sakralinių paveikslų, dar vis skatina viltį, jog ikona ir šiais laikais yra kažkas tokio… Nepakartojamo, išskirtinio, kerinčio, žavinčio, svaiginančio ir skatinančio. Skatinančio atkartoti, tikėti. Tai va…

Toliau ir nesiplėsiu, nes kad kiti kartotų, reikia turėti ne tik galimybę keisti sukneles… Todėl su autentiškomis ikonomis dabar visai nelengva.

O jei atsisukti tik į mados ir stiliaus kategorijas, tai šeštadienio laidoje pamėginau pakalbinti vieną žavią moterį, pas mus labai dažnai tituluojamą stiliaus ikona. Žinau, apie ką pagalvojote, ne, ne ji. Kita.

Ir ši – tikrai žavinga, turinti gerą humoro jausmą, galinti pasakoti visokių smagių istorijų, susijusių su stiliumi, ir nebijanti prisipažinti, jog drabužius tiesiog sapnuoja. Bet ji jau žino ką padaryti, jog taptum kažkuo bent įvaizdžio prasme ir artėtum stiliaus etalono link, nors jai dar viskas prieš akis. Ir net neabejoju, jog kažkada ši moteris drabužių nebesapnuos, o virs tikra tylia stiliaus ikona.

Telieka sulaukti paskutinio sausio šeštadienio…