Pracūziškas manikiūras

Kaip visiška kvaiša įvasarojus imu stebėti moterų rankas ir kojas, manikiūrus ir pedikiūrus. Turbūt dėl to, kad pati nespėju kas savaitę lakstyti po kirpyklas. O tvarkingų nagų šalininkių Lietuvoje – daug. Net labai daug. Bent miestuose. Seniai buvau kaime, ten gal irgi moterys prisižiūri…

Kartais, laukdama banke, vaistinėje ar kur kitur, kur matau aptarnaujančias rankas, pastebiu labai gražiai sutvarkytus nagus. Išpuoselėti, nulakuoti, teisingo ilgio. Dailios rankos su dailiais nagais. Giriu jas negailėdama, nes tai malonu ir man, ir gražių rankų savininkei. Dėkoja ir iškart prisipažįsta – ai, tai čia gelinis lakavimas, kad ilgiau laikytų.

 

Taip sako 9 iš 10 giriamų moterų. Kai kurios tikina, geliu gražinasi metų metais. Ir nieko! Nagai auga kaip augę.
Gal man nepasiseka, bet kasmet porą sykių irgi paprašau gelinio lakavimo. Irgi tik dėl to, kad ilgiau nereikėtų grįžti į kirpyklą. Šiais laikais manikiūrai, pedikiūrai, kaip ir visos kitos paslaugos – nepigu. Juk taip? Manikiūras su laku, negeliniu, pas mano manikiūrininkes kainuoja 10-15 eur. Pedikiūras – 30 еur. Gelinis – 40 eur.

Žemiau galėsite palyginti kaip su požiūriais ir kainomis yra Prancūzijoje. Bet greta pinigų temos yra ir kitas aspektas. Kai tas ilgalaikis lakas savo nugyvena ir jį nuvalo, prasideda bėdos – nagų galai ima sluoksniuotis. Matyt, gelis – ne mano draugas.

Turiu dvi manikiūrininkes. Viena – visada lakuota, būtent geliais, kita – visada nelakuota. Spėkit, ką sako viena ir kita.
Ta, kuri lakuota, tikina, negalinti nelakuoti, nes ji klientėms turi rodyti tik sutvarkytas ir pavyzdingai atrodančias rankas. Kai jos klausiu, ar negaila nagų, tikina, jokie lakai nagų nežaloja.

Ta, kuri nesilakuoja geliu ir išvis labai retai lakuojasi, kalba visai priešingai. Kai padaro manikiūrą, visada klausia, ar tikrai lakuosim? Ir stebisi, kai klientės prašo tik gelio. Sako, kam tuos nagus nuolatos alinti chemija. Pakanka daryti tvarkingą manikiūrą, pedikiūrą be lako ir ok.

Tokia profesionalių pozicija, o ką rinktis, kiekvienos ponios valia ir galimybės.

Dabar – atskiras pasisakymas apie nagus ir piešinius ant jų. Mano akimis, tie piešiniai yra tai, kas rankoms gali nutikti baisiausia. Kiek matau rimtų ir linksmų, jaunų ir brandžių ponių ne Lietuvoje, nė viena, kažko gyvenime pasiekusi, niekada nemojavo nagais, apilipdytais gėlėmis ar karoliukais. Juo aukštesnis luomas, juo neryškesnė savęs priežiūra. Geriausiu atveju – prancūziškas manikiūras arba jokio…

Neraginu mesti lauk raudono lako buteliukų, jis – puikus. Bet žalią mėlyną, geltoną ir kt. verta atiduoti dukrai ar draugei, kuriai dar tik bus 18. Tos ryškios, akis gręžiančios spalvos niekada nebus elegancijos sinonimas.

Kaip sako žurnalistas ir estetikos narpliotojas Giedrius Drukteinis, kuo skiriasi patricijai ir plebėjai, ogi tuo, kad išvaizdos niuansai išduoda žmogaus padėtį visuomenėje. Ir ne knygų reikalas eina pirmu numeriu.
Kitaip tariant, nekultūrai būdinga beveik viskas, kas netikra ir neduota gamtos: dirbtinės blakstienos, nagai raštuoti, gėlėti, pripumpuotos ir ryškiu kontūru apvedžiotos lūpos, antakiai – tatuiruoti ir botoksais išlankstyti, ir pan.

Taigi grįžtant prie esmės, raudono lako buteliukus pasiliekam.

Kai pastarąjį kartą ėjau tvarkyti rankas ir kojas, ta manikiūrininkė, kuri nelakuoja savo nagų, padejavo, kad toks moterų antplūdis būtų ir žiemą… O kol gražino galūnes paskaičiavau, kiek kartu pati pas ją ateinu. Vasara dėl kojų 4-5 kartus. Rudenį, žiemą, pavasarį – po porą sykių. Rankų tvarkos periodiškumas, be abejo, kitoks.

Ir žiemą kojų nagų nelakuoju spalvotai. Gražu, net labai. Bet kaip basomis grįši namo? Čia ne NY, kur lakstančių per sniegus ką tik nulakuotais nagais, gali pamatyti kasdien.
NY nebuvau, bet taip rašė mano mylima tinklaraštininkė, prancūzė Garance Dore, iš Prancūzijos persikėlusi gyventi į valstijas ir buvusi priblokšta. Niujorkietės tiesiog pamišę dėl pedikiūro. Ir tuo klausimu stipriai lenkia paryžietes.
O kadangi prancūzės man visada regis moterys, kuriomis galima sekti į pasaulio kraštą vardu Elegancija, tuoj apie jas viską ir išsiaiškinsime.

 

Aušra Lukošiūnienė, IVA vizualaus meno agentūros asocijuota partnerė, prodiuserė, keleri metai gyvena Paryžiuje, netoli Eifelio bokšto ir, kaip pati sakė, toje pat gatvėje, kur iki išrinkimo Prezidentu gyveno Emmanuelis Macronas. Su reikalais Aušra palaksto ir po Europą, žodžiu, sukasi tarp aukštesniųjų meno sluoksnių.

Ir štai kokie jos pastebėjimai apie Paryžiaus manikiūrus ir pedikiūrus.
”Manikiūras su raudonu laku teatro ir kino padangėje yra retas svečias. Paprastai tos kategorijos moterys rankas prižiūri, bet raudonai lakuota teatre nepasisklaidysi. Ypač jei esi aktorė, režisierė. Darbininkai nagais nelabai domisi. Techninės dalies personalas – irgi ne. Lieka merginos buhalterijoje ir prie kasos. O čia galima jau akis paganyti į spalvų vaivorykštę.

Paryžiuje rankas ir kojas dažniausiai tvarko filipinietės. Aš irgi esu nuoširdi jų gerbėja. Manikiūrą jos padaro per 20 min., bet padaro gerai. Kaina – 25 eur.
Už 50 eur sutvarkomos rankos ir kojos, ir dar su masažu.

Lankydamasi priėmimuose matau gražias rankas. Bet ir ten raudonas lakas – ne madoje. O man patinka. Nors dažniau esu įnikusi į pilką su violetiniu atspalviu.“

Žurnalistė, rašytoja, populiarių knygų autorė Erika Umbrasaitė, jau daug metų gyvena Pietvakarių Prancūzijos miestelyje ir turi meno galeriją. Štai ką ji parašė apie dar kitokią prancūziško rankų ir kojų grožio pusę. 

Ričardo Jarmalavičiaus nuotr.

„Prancūzijos kaime patekti į “Institut de Beauté” – kosmetologijos kabinetą nėra taip paprasta, kaip galėtų atrodyti. Rūpinis savo grožiu prancūzei taip įprasta, kaip senais gerais laikais eiti sekmadieniais į bažnyčia. Tad net ir provincijoje gyvenančios nepamiršta grožio procedūrų.
Norint apsilankyti pas estheticienne – kosmetologę, reikia užsirašyti iš anksto bent porą dienų. Ir ne todėl, kad estetikos kabinetų trūktų.
Štai Villeréal mieselyje, kuriame gyvena kiek mažiau nei pusantro tūkstančio žmonių, yra net trys “Institut de Beauté”. Norinčiųjų juose lankytis netrūksta – ateina ir prabangios provincijos buržua, ir kaimo mokytojos, ir pensininkės, ir jaunos merginos, ir net kuklias pajamas gaunančios moterys.
Tiesa, dažniau nei manikiūrą ar pedikiūrą jos visgi renkasi veido priežiūros procedūras. Skaisti ir kiek įmanoma stangresnė oda – prancūzių kultas, todėl kelią į kosmetikos kabinetus jos mina nuo paauglystės iki gilios senatvės.

Be to, kosmetologės dirba ne tik savo kabinetuose, bet ir pagal iškvietimą į namus, taip pat ir į senelių namus. Nenustebkite, aštuoniasdešimtmetės prancūzės irgi nori būti gražios – žinodamas, kad savaitgalį jų atvyks aplankyti šeima, jos išsikviečia kosmetologę ne tik senatvinių ūsiukų depiliacijai ar antakių patvarkyti, bet ir padaryti manikiūrą, dažniausiai jau be lakavimo. Tačiau yra tekę matyti garbių senjorių ir su koketiškai raudonais nagučiais.
Teisybės dėlei reikėtų pasakyti – pas kosmetologę patekti nelengva ypač vasarą, kai Dordonę užplūsta daug užsienio turisčių ir jos veržiasi išbandyti prancūziškų grožio procedūrų.
Manikiūras nedideliame tarp vynuogynų pasimetusiame kaimelyje vidutiniškai kainuoja 25-28 eur. (be lakavimo) ir 30-36 eur. (su lakavimu).
“Beauté de pieds” – procedūra “gražios pėdos” atitinkamai 40-45 eur. (be lakavimo) ir 45-50 eur., priklausomai nuo estetikos kabineto lygio ir prabangumo.

Beje, Prancūzijoje yra itin griežta hierarchiją, ką gali daryti kosmetologės, ką – diplomuoti daktarai. Todėl tikrąjį pedikiūrą, kuomet yra nemažai pėdų problemų, pvz., suragėję kulnai etc., atlieka tik tam medicininę licenziją turintis podologas – pėdų specialistas.
Kosmetologės rūpinasi tik pėdų grožiu “beauté de pieds” (odelių atstumimu ir karpymu, kulnų šveitimu, nagų formavimu ir lakavimu).
Todėl mano “estheticienne“ mane nuolat taiso, kad aš visgi užsisakiau ne pedikiūrą, o grožio procedūrą, kaip iš įpratimo sakau paskambinusi.

Pusiau ilgalaikio ar ilgalaikio lakavimo kainos svyruoja nuo 31-40 eur. manikiūrui ir 36-45 eur. pedikiūrui. Gelinio lakavimo kainos sukasi apie 44-50 eur. Priklijuotų nagų (kurie čia gana retai sutinkamas fenomenas, nes gerokai prasilenkia su prancūzių estetikos suvokimu) gelinis lakavimas kainuos dar keletą eurų brangiau.

Labai sunku išvesti bendrą vardiklį, kokios mados siaučia prancūzių manikiūro ar pedikiūro, vadinkime šią procedūrą nevisai tiksliai aiškumo ir paprastumo dėlei, pasaulyje.

Vynuogynuose dirbanti darbininkė dažosi nagus namuose ir vaikšto su nuolat apsilaupiusiu laku. Miestelio, kuriame gyvenu merė ir vyndarė taip pat negali sau leisti itin prabangaus manikiūro: gražių nagų, prižiūrėdama vynuoges, neišsaugosi, bet merės postas reikalauja visgi turėti gražiai sutvarkytas rankas. Todėl ji renkasi paprastą prancūzišką manikiūrą.
Buržuazinė provincijos poniutė manikiūrą darosi bent kartą per savaitę. Jeigu jos nagučiai nepadengti pusiau ilgalaikiu ar geliniu laku, šiokiadieniais ji apsiriboja prancūzišku manikiūru, o šventėms renkasi prancūzišką klasiką – sodriai raudoną ar kiek tamsesnę Bordo vyno spalvą.

Be abejo, kojų nagučiai irgi būna prižiūrėti bei nudažyti, vasarą, kuri čia trunka kone pusę metų, – visuomet, žiemą – rečiau, bet ne išimtis.
Mano gera draugė, septyniasdešimtmetė Jacqueline visuomet renkasi prancūzišką manikiūrą, bet kojų nagus žiemą vasarą dažo raudonai, mat ji ne tik mėgaujasi itin ilgu šiltu sezonu Dordonėje, bet ir nemažai keliauja žiemą į šiltuosius kraštus. Taigi, kaip save gerbianti prancūzė, negali apsieiti be raudonų pėdų nagų. Bet ji priklauso senajai buržua kartai, tai nieko stebėtino.
Kadangi dauguma Dordonės moterų, net ir pasiturinčių, visgi gyvena kaime ir turi daržus, sodus, baseinus, kartais pačios su mini traktoriukais pjauna žolę, jos tikrai nesuka sau galvos dėl lakuotų rankų ar kojų nagučių. Vidutiniškai kas savaitę ar dvi jos susitvarko manikiūrą pačios arba patiki tai “estheticienne”, bet ryškiai nelakuoja. Pedikiūras – kartą per mėnesį.
Mano asmeninis romanas su nagų lakavimu tikrai komplikuotas, kaip kokia prancūziška meilės istorija. Kadangi esu alergiška, tai sėdžiu štai ką tik grįžusi iš kosmetologės savo galerijoje ir liūdnai žiūriu į tobulai sutvarkytus, kempinėlė ir minkšta dilde nublizgintus tarsi bespalviu laku padengtus nagus ir taip ilgiuosi raudonų, kurių deja negaliu sau leisti. Jeigu lakas su manimi draugautų, aš tikrai žiemą vasarą vaikščiočiau sodriai raudonais kojų bei rankų nagais.

Mais tant pis – bet tiek to, kaip sako prancūzai, kitam gyvenime atsigriebsiu, jei neatgimsiu kate pas gerą šeimininką, kaip vis supykusi ant pasaulio ir žmonijos kartais grasinuosi.“

http://www.elsamartin.com nuotr.

Tai štai kokia patirtis apie rankas ir kojas iš Lietuvos ir Prancūzijos. O kadangi madam Erika dar ir turi savo nuostabų, puikų ir nepakartojamą tinklaraštį apie visokio prancūziško gyvenimo, kas mane tiesiog hipnotizuoja, niuansus, tad jos rašto adresas štai toks.

Skaitykit ir mėgaukitės kaip geru vynu ☺
https://asmyliuprancuzija.wordpress.com/

Paketai “naujiems pinigams”

Vilniaus Vokiečių gatvės dešinioji dalis – ne iš plačiųjų. Jei joje stabteli bent vienas automobilis, kiti nei aplenks, nei kaip kitaip pajudės.

Sekmadienio popietė. Gatve iš lėto juda be proto brangus Mercedes kabrioletas. Naujas. Net blizga iš šviežumo. Už vairo – šviesiaplaukė. Greta – vyriškis. Turtingas kaip velnias. Gali sau leisti. Ir mašiną, ir merginą. Visą komplektą, kaip priklauso. Abu dairosi į šonus. Ar kas mato tokį grožį?

Mato. Visi mato. Kas eina pro šalį ar sėdi gatvės kavinėse, atsisuka. Kaip tokių nepastebėsi? Egzotiškos poros visiems patinka, ne tai, kad gražu, bet įdomu, nes niekada to nei sieksi, nei pasieksi. Bent akis paganysi.

O jie staiga sustoja. Vidury gatvės.

Mergina, matyt, kažką pametė po savo kojomis arba neranda svarbaus pedalo. Ima kuistis po vairu. Jos keleivis irgi panyra žemyn po draugės kojomis. Abu žvelgia nunarinę galvas ir šnekasi. Jiems iš paskos susirikiuoja automobilių eilė.

Situacija trunka vos kelias minutes. Atrodytų, kas čia tokio. Betgi nei avarinio signalo įsijungia, nei ranka mosteli atsiprašydami už kitiems sukliudytą važiavimą. Kam? Čia ne šiaip kas važiuoja. Turtingi ir svarbūs žmonės, kokie dar atsiprašymai. O gal net nežino, kad nežino kaip dera elgtis?

Naujų turtuolių vis randasi. Kažkur prasisuka dideli verslai, iš dangaus nukrinta dideli pinigai. Ir atsiranda, kaip sakoma Europos ratuose, „nauji pinigai“. Kuo jie skiriasi nuo „senų pinigų“?

Viskuo. Ir tai matyti ne tik gatvėse, restoranuose, parduotuvėse. Visur.

Žiemą rašiau apie kailinius kiaunėms, kuriuos jos gauna dovanų iš dėl jaunystės pakvaišusių „tėtukų“. Po to tuos kailinius merginos parneša atgal į parduotuvę, norėdamos atsiimti grynuosius. Taip vaikšto „senstelėjusių naujų pinigų“ pinigai.

Ir reikia tikrai nemažai metų, kad „naujų pinigų“ galvose atsirastų vietos mandagumui, kultūrai, bendravimo meno pradžiamoksliui, interesams, siekiantiems toliau parduotuvių su prašmatniais gyvenimo atributais. Bet gal galima jiems kažkaip padėti?

Neseniai išgirdau puikią frazę, pasakytą su humoru, bet itin taikliai apibūdinusią „naujų pinigų“ filosofiją. Jų judėjimas – 500 eurų per valandą. Taip judama kultinėse Europos sostinėse, ypač parduotuvių gatvėse.

Panašiai svarstydami su gyvenimo draugu sumanėme planą, komišką, bet gal net visai vertą realizuoti. Jis ir padėtų „naujiems pinigams“ tapti žmonėmis.

Taigi planas būtų toks.

Kiekvienas, perkantis itin brangų daiktą, vilą, automobilį ir pan., kartu už ačiū gautų „Naujų pinigų paketą“.

Toks pavadinimas, tik tam, kad pritrauktų „naujų pinigų“ dėmesį.

Tai būtų daiktas tikslingumu panašus į brošiūrą, kokios būna įsigyjant automobilį ir kurių niekas neskaito, nors jose suguldyta viskas apie visus automobilio mygtukus. Bet tas „Naujų pinigų paketas“ neturi būti didelis daiktas, svarbu, kad prabangiai atrodytų ir blizgėtų arba būtų ryškios spalvos.

Tiesa, reikėtų tų paketų įvairių. Įvairiems „naujiems pinigams“. Jie juk irgi skiriasi intelektu, išsimokslinimu, pagaliau patirtimi ir pinigų kiekiais.

Tai štai vienas galėtų būti, pvz., „Pradedantiems naujiems pinigams“. Pagrindai apie mandagumą, elgesį, pokalbio variantai, kai nėra ką kalbėti, atsiprašymo pavyzdžiai nederamai pasielgus, nusišnekėjus ir t.t. Iš tiesų, pradedantiems būtų gal net lengviausia prikurti įvairių situacijų. Jie, tie naujieji – dar žali, visko jiems reikia.

Tik problema, kaip neišvarginti pamokslais, tarkim, kad ir apie stalo etiką – ką kokiu stalo įrankiu valgyti, iš kokios taurės gerti, kaip kramtyti, kad kitiems nesigirdėtų čepsėjimo. Aišku, geriausia tiktų komikso variantas. Paveiksliukus galima greitai praversti, bet gal kas nors liktų galvoje.

Paketas „Pažengusiems naujiems pinigams“ būtų jau kiek sudėtingesnis. Čia vertėtų įtraukti platesnių kultūros aspektų. Pvz., nurodyti svarbių Europos miestų parduotuvių gatves, kuriose takai jau numinti, bet lyg netyčia šalia tų takų padėti rodykles muziejų bei galerijų link. Ir labai trumpai paaiškinti, kaip 500 eurų per valandą greitį sumažinti iki keliolikos eurų. Bet ne dėl taupumo. Dėl „krutumo“. Nesvarbu, kad pirmi kartai muziejuje „naujiems pinigams“ gali pasirodyti per pigūs. Juk ilgainiui vieno kito menininko pavardė gal įstrigs atmintyje, o vėliau jomis bus galima nerealiai sublizgėti prabangių pietų metu su kitais „naujais pinigais“.

Sudaryti paketą „Senstelėjusiems naujiems pinigams“ būtų sunkiausia. Dažniausiai jų nueitas kelias matuojamas ne 500 eurų per valandą. Čia jau lošiama dešimtimis tūkstančių ir vilomis Toskanoje, labiau sukamos galvos kaip prisišaukti garsiausius pasaulio dekoratorius ar kiek ilgai laukti kol bus atvežtos „Savoir“ lovos ar „Porcelanosa“ vonios kriauklės iš a. a. Zahos Hadid sukurtos kolekcijos.

Bet tikrai yra ką pasiūlyti ir „Senstelėjusiems naujiems pinigams“. Pvz., būtų galima sudaryti pasaulio turtingųjų askezės kryptis ir ryškiausius pikus. Juk daug uždirbę ir visko pamatę jie jau būna sotūs ir ramūs. Jiems jau nereikia to, kas išskiria iš minios ar atskleidžia jų turtinės padėties realybę.

Tad paketas jiems būtų pats ploniausias ir be jokių paveiksliukų. Tik milijardieriaus vardas, pavardė, turtinė padėtis pagal Forbes sąrašą ir atsisakytų gyvenimo malonumų sąrašiukas. Turėtų suveikti.

Arba kaip pasakė gudragalvis pasaulio turtuolių turtuolis Warren Buffett: „Pick out associates whose behaviour is better than yours, and you will drift in that direction“.

Nepirkite man batų arba mados ir gyvenimo santykiai

Vakar buvau pirmoje “Mados infekcijos” dienos programoje. Devynios kolekcijos, drabužių kūrėjų pastangos, iš jų tikrai geros, konceptualios ir įdomios – trys keturios kolekcijos. Akivaizdu, pasakyti nauja madoje yra be proto sunku, o dažniau net ir neįmanoma. Ypač Lietuvoje. Kad ir kokie kūrybiški būtume, rasti raktą, rakinantį idėjų skrynelę, pavyksta retam.

Kadangi renginyje buvome su bičiule, kuri ne tik skoningai ir stilingai dėvi kasdien, bet ir dažnokai važinėjasi po paryžius, milanus ir kitas mados kūrėjų vietas, abi priėjome išvados, jog nelengva pas mus. Ne tik dėl šildymo kainų.

Kad neįžeisčiau madą kuriančių žmonių, ties tuo apie madą ir baigsiu.

Šiandien turėjau kitokio laiko šifruodama interviu su Mireille Guiliano, garsenybe, susikrovusia populiarumo kapitalą iš prancūziškų mitų. Kalbu apie „Kodėl prancūzės nestorėja“ autorę, su kuria teko bendrauti Knygų mugėje, paskui praleidome gerokai laiko, nes kol žmogų nufilmuoji, kažkiek susidraugauji ir patenki į kitą pasaulį.

Viskas, ką išgirdau iš Mireille, bus perduota per TV jau greitai, pirmadienį einu medžiagą montuoti ir tai bus iš tų maloniųjų montažų, kai pašnekovas kalba su užsidegimu, sklandžiai ir smagiai.

Prieš savaitę, grįžusi į savo NY, Mireille man parašė tokį jaukų ir šiltą laišką, kad net susinepatoginau to nepadariusi pirmoji, reikėjo pulti dėkoti už gerą interviu, bet ji mane tiesiog aplenkė. O dar ir pakviesdama paviešėti vasarą jos gimtajame Provanse, kur žada švęsti kažin kokį malonų jubiliejų, gerokai suglumino.

Kaip bus su tuo viešėjimu iš tiesų paaiškės, bet paprastai blaiviai žiūriu į tokius kvietimus, nes jie neretai tereiškia grakštų mandagumą. Ir tiek.

Kai prieš nežinau kiek metų perskaičiau pirmą Mireillės knygą apie nestorėjančias prancūzes, buvo labai linksma. Lengvai parašyta, naudingai patarta, atspindi šiuolaikinių moteriškių siekius. Knyga tarsi vadovėlis, tarsi patarimų rinkinys su maisto receptais. Ir net prabėgus daugybei metų, gal daugiau kaip dešimčiai, po pirmo tiražo, išleisto milijoniniu skaičiumi, ir toliau nestorėjančios prancūzės pasaulyje išlieka pačia perkamiausia autorės knyga. Klausimas – kodėl?

Mireille ir pati sako nesuprantanti, juolab kad po to parašė dar penkias. Tiesa, dvi iš jų apie verslo vingius ir skirtos nepopsinei auditorijai, todėl storėjimo ir plonėjimo aktualijos nurungia visa kita.

Kai kalbėjomės, priėjome išvados, jog visame pasaulyje apie prancūzes sklando tiek mitų ir iliuzijų, kad bet koks žodis apie prancūzišką gyvenimo kultūrą ir garsųjį Art de vivre – gyvenimo meną, iš rašančios prancūzės priimamas su didžiausiu džiaugsmu ir pasitikėjimu. Juolab tai, ką surašė Mireille, tikrai buvo išgyventos patirtys, jos šeimos įtakos ir pačios storėjimai bei plonėjimai.

Kadangi pradėjau nuo mados ir gyvenimo santykių, tai ta proga pasisakysiu apie Mireilles požiūrį šiuo klausimu.

Anot jos, gajus mitas, kad prancūzės svaigsta nuo mados. Nė velnio joms ji nerūpi. Bent jau žinančioms savo vertę, turinčioms savo vertybes, pasitikinčioms kiekvienu savo žodžiu ir veiksmu. Mada skiriama toms, kurios viso to dar tik ieško. Tai yra jaunoms.

Mireille visai ne jauna, gal net labai ne jauna. Bet kaip pati tikina, ir jaunystėje žinojo, kad mada – tuščias reikalas. Ta prasme, kad ja galima domėtis, žavėtis, bet nereikia jai pataikauti ir bėgioti iš paskos. Na panašiai kaip kalbėjo Chanel – atsirenki savo stiliuką ir varai…

Vienas geros kokybės švarkas, vienos kelnės, geri bateliai, viena gera rankinė, suknelė. Visa kita gali būti pigiai, bet dažnai keičiama ir visaip įdomiai tarpusavyje dėliojama.
Kas pasakys, kad tokių patarimų negirdėjo, nustebins.

Bet labai stebėtis nėra ko. Menas atsirinkti savo, susiformuoti derinius ir mokėti jais žongliruoti gal lengviau įkandamas prancūzėms nei kurioms kitoms. Ir kai stinga įgūdžių ar talento, tenka vis ieškoti ir siaubti parduotuves.

Nusileisdama iki visai bulvariškų pastebėjimų, galiu pripažinti, jog autorė, viešėdama Vilniuje, dėvėjo tikrai labai kuklius drabužius. Tiesa, juos keitė dukart per dieną. Vienaip atrodė eidama susitikti su skaitytojais, kitaip pasipuošė interviu metu. Pripažino, jog keliaudama trims dienoms ar trims savaitėms, visada išsitenka savo labai nedideliame lagaminėlyje, kuris mūsiškai tariant, dera pigių skrydžių lėktuvuose, kai už bilietą gauni galimybe į orlaivio saloną įsinešti tokį nešulį, kuris telpa į dėtuvę virš keleivių galvų.

Iš tiesų, pripažįstu, man irgi patinka optimalus požiūris ir toks nusiteikimas, dėl to nuoširdžiai žavėjausi pasauline garsenybe, su mažu lagaminėliu keliaujančia pirma klase, su savo virtu kiaušiniu, bananu ir kiviu, kad netektų valgyti lėktuvų maisto. Bet čia dar kita tema, į kurią šįsyk ir neslysiu, palieku kitam rašymui.

Kad demonstruoti turtą ir skudurų gausą nėra gero tono ženklas, žino visi, žvelgiantys, kaip sakoma, toliau rubežiaus arba su tikromis šaknimis.

Prie to dar vienas prisiminimas. Prieš kurį laiką viešėdami Londone buvome pakviesti vyro bičiulio, tikro tikriausio prigimtinio Lordo papietauti jo mylimame restorane. Kur jis kasdien valgo savo patiekalus, savo laiku, prie savo staliuko, aptarnaujamo savos padavėjos.

Kaip ir dera, pradėjome nuo taurės šampano Lordo namuose, po pusvalandžio, sulaukę dar kitos poros, nuėjome į restoraną. Viskas su tais pietumis ir bendravimu buvo gerai ir paprastai. Be jokių didelių pompastikų, be kažin ko nežinomo ar keliančio konfūzus.

Juolab kad taip susitinkame ne pirmą ar antrą kartą. Tačiau esmingiausias dalykas – tas mūsų Lordas, kad ir kiek turtų valdytų Londone, kad ir turėtų Jorkšyro grafystėje pilį, kurioje gyvena jo mama, o visa ką prižiūri pilies administratorius, visada dėvi, regis, vienodai. Niekada per 20 metų pažintį nemačiau jo kažkaip kitaip pasipuošusio nei tamsiai mėlynu klubiniu švarku ir smėlio spalvos kelnėmis, vadinamomis chinos. Kitaip tariant, tokia kuklia aristokratų uniforma.

Man nuoširdžiai gražu!

Tai va tokie esti mados ir gyvenimo reikalai. Nes taip yra ten, kur tikra. Ten kur svarbu kilmė, vertybės ir nuostatos, susijusios su tradicija.

O pabaigoje pridursiu anekdotinę situaciją.

Kad žmonės bendrauja su televizoriumi ir rašo laidoms laiškus, nieko labai nauja. Vieni kažko prašo, kiti kažką patarią ar siūlo, treti kažkuo piktinasi ir pan.

Kolegė, nuo juoko susiėmusi už pilvo, perdavė laišką, kurį gavo dėl manęs. Tai nieko labai negrąžindama čia jį ir paklosiu.

Labas rytas,

Man labai patinka Jusu laida Stilius. Taciau kiekviena karta isijungusi laida as jau zinau su kokiais batais bus ponia Baublienė. Skaiciau zurnale, kad jos silpnybe yra batai, taciau nepasakyciau… Cia juk laida Stilius, o ne Panorama! Ar tikrai be tu klasikiniu zomsiniu juodu aukstakulniu nera kitu batu? Nupirkit jai naujus batus, labai prasau!

 Aciu ir linkiu Jums grazios dienos!

Pagarbiai,

…

Tai va.

Bet aš labai prašau, nepirkite man batų. Tikrai jų turiu. Tačiau darbas yra darbas ir jam esu paskyrusi tris batelių poras: juodo zamšo, juodo lako (I), juodo lako (II). Man pakanka. Ir neketinu mojuoti kojomis raudonais, žaliais ar mėlynais kulnais. Mano stilius yra juodų batų stilius. Jo ir laikysiuosi.

O Mireille ir Lordas patvirtins, jog elgiuosi teisingai.

 

P.S.

Mireille Giuliano nuotraukas padariau berašydama, tiesiog nuo kompiuterio, todėl kokybė – apgailėtina. Ir tik retais atvejais būna laiko prisiminti, jog su išskirtiniais pašnekovais verta nusifotografuoti bent sau.

 

 

 

Kailiniai kiaunei

Pinterest.com

Eidama iš darbo matau nemažai prabangių parduotuvių. Bet niekuomet neužsuku pas juvelyrus ir kailių pardavėjus. Nieko blogo apie juos nemanau, tačiau puikiausiai suvokiu, jog tose parduotuvėse neturiu ką veikti. Ten reikia ne tik pinigų, bet ir žinios, ko stinga iki visiškos laimės. O kadangi jos neturiu, tai nėr ko vaikščioti ten, kur laimės negausi.

Bet kailinių temos apeiti negaliu. Viena vertus, palaikau nuostatą, jog žudyti žvėris dėl jų kailiukų nėra dora. Kitas vertus – žiemų beveik neliko ir tiek, kiek užeina šalčių, galima ištverti dėvint pūkus.

Tačiau vasario mėnuo ypatingas. Baigiasi nuolaidų sezonas, bet nesibaigia smalsumas, kuris kaip koks nelabasis sako – tik šiaip, pasižiūrėti. Tai ir pasisakysiu: net šiaip užėjus kailių pasaulyje galima visai neprastai pasismaginti ir sužinoti šio bei to įdomaus.

Audinių kailiukai man gražu. Net labai. Kai pagalvoju apie juos, prieš akis iškyla prašmatnios italės, perlų vėriniais ant kaklo, nepriekaištingomis šukuosenomis ir nuo pečių lyg tarp kitko slystančiais kailiniais. Nors lauke net +18 laipsnių, bet vaizdas – įspūdingas iki negalėjimo.

Kaip vienas veikėjas per TV mėgsta sakyti apie turtinguosius – jiems pavydi net karaliai ir prezidentai. Aišku, visaip būna su tais karaliais ir prezidentais, bet faktas, kad kailis gražiai puošia tam tikrą socialinį sluoksnį ir tam tikrą amžiaus grupę.
Ir kadangi man iki tokių dar yra laiko, sumaniau bent pažiopsoti į kailinių kokybę ir pasiklausinėti apie kainas.

Kainų yra visokių. Pvz., šalikėlio tipo audinės kailiukas kainuoja apie 100 eurų, o pradedant puspalčiais – 2000, baigiant ilgesniais paltais – 5000 eurų. Brangesnių man ir nerodė, matyt, suprato, nėr prasmės. Tie, į kuriuos žiopsojau, atrodė kuklūs, bet tokie, kuriais gali defiliuoti ir į teatrą, ir į turgų. Nors ne – į turgų su kailiniais gal nelabai. Bet ne apie kailinių maršrutus norėjau pasireikšti.

Su malonia parduotuvės darbuotoja taip nusijuokavom, jog paaiškėjo, kad brangesniems kailiams įsigyti reikėtų net ne vyro, o rimto meilužio arba, kaip sako super mergaitės, „tėtuko“, kuris aprūpina audinės kailiukais, ratuotomis audinėmis ir dar duoda pinigų papukus įsistatyti…

Ir štai po tokių pasišaipymų išgirdau realią graudžią istoriją.
Prieš Naujuosius, vos prasidėjus nuokainoms, į kailinių parduotuvę įvirto dvi gražuolės su užjūrių „tėtuku“. Išsimatavo jos kailinius ir rado tuos, kuriuos „tėtukas“ galėtų nupirkti. Beje, labai nepigius.

Kai prasidėjo pinigų mokėjimo procedūra, merginos ėmė aiškinti pardavėjai, jog nuolaidų nereikia. Tiesiog nereikia, kam tos nuolaidos. O „tėtukas“, gal nevisiškas asilas būdamas, klapsėjo akimis nustebęs, kodėl jo perkamiems kailiniams nebus nuolaidos. Bet merginos – su patirtimi, sugebėjo jam „užpudruoti“ smegenis taip, kad netrukus jis ir patikėjo, jog būtent tiems kailinaičiams netaikomos nuolaidos. Nupirko. Juk iš didelės meilės jaunatvei.

Pardavėja prisipažino, tąsyk neįtikėtinai nustebusi, kad pirkėjai savo valia atsisakė nuolaidų. Taip nebūna. Bet sandorio esmė išaiškėjo labai greitai. Jau po kelių dienų tos pačios gražuolės pargrįžo su neseniai gauta brangenybe. Ir panorėjo ją grąžinti bei atsiimti pinigus. Paprasta kaip dukart du. Sakoma, ypatingoms gražuolėms, „tėtukų“ globojamoms, taip nutinka dažnokai.

Parduotuvė kailinių nepriėmė, sako, konsultavosi net su advokatu, bet atsilaikė. Buvo pasiūlyta pervesti pinigus tiesiai į pirkusio žmogaus banko sąskaitą, iš kurios tie pinigai ir buvo sumokėti. Kiaunėms toks variantas netiko, pinigų „išgryninti“ nepavyko.

Pardavėja juokiasi, triukšmo tąsyk parduotuvėje buvo daug. Net ir grasinimų. Ir mojavimo garsiomis pavardėmis, kurioms super mergaitės norėjo pasiskųsti. Tik „tėtukui“ turbūt nelabai galėjo guostis.

Ir paskutinė įdomioji šios istorijos dalis. Tos super mergaitės – žinomos žurnalų herojės, stovinčios prie sienelių… Pardavėja sakė, matė jas su tais kailiniais ir nuotraukose. Bet kas žino – gal dantimis griežė. Stovėdamos po nepavykusio sandėrio…

 

Baliai ir vakarėliai. Arba kaip juose gerai jaustis :)

Baliai, vakarėliai, karnavalai.

Kas jų nemėgsta? Aš – kartais labai, kartais negaliu pakęsti. Ypač ruošimosi, spintos prievartavimo, krūvos drabužių, išaugančios ant lovos, ir susivokimo, kad nėra kuo apsirengti. Ar kam pasitaiko tobuliau?

Vakar praūžė LRT kalėdinis ir naujametis balius. Kasmetinis. Teoriškai tam buvo galima ramiai pasiruošti iš anksto. Bet kai lakstai kaip akis išdegęs tarp darbų ir asmeninių reikalų, tie pasiruošimai stumiasi, stumiasi ir taip susistumia, kad likus valandai iki renginio supranti – va, dabar tai tikrai šakės – nei kada ieškoti drabužių, nei kada kitaip išsidažyti veidą, nei ramiai susiruošti.

O mūsų LRT baliai, iš tiesų, būna žiauriai linksmi, smagūs, įdomūs. Įdomūs tuo, kad jei nenori klausyti to, kas vyksta ant scenos, gali plepėti su daugybe žmonių, kuriuos tik prabėgdamas koridoriais visus metus matai vos akimirkomis. Pagaliau tie mūsų baliai – pramoga be pozų, kamerų ir vaidybos. Ir dar tai įvykis, kurio visi laukia ir juo mėgaujasi.

Šiuometinio baliaus tema buvo 1957-ieji. Kitais metais LRT televizijai sukaks 60 metukų. Tad karnavalas, įvaizdžiai ir visas džiaugsmas motyvuotas to laikotarpio įvaizdžių.

O man tai – pats gražiausias, įdomiausias mados laikotarpis, kai vienas iš mados tėvų Christian Dior jau buvo paleidęs į pasaulį grakščios, elegantiškos ir moteriškos būtybės – gėlės – įvaizdį. Kai jis liepė persismaukti liemenį plačiu diržu, pasipūsti sijonus, vos siekiančius žemiau kelių, susivelti kuodus, strėlytėmis apsibrėžti akis ir, atsigręžus į pastelines spalvas ar gėlėtas medžiagas, subtiliai sužydėti.

Kadangi apie to meto madą žinau daugiau negu reikia, buvau tiesiog tikra, kad pasikuitusi spintoje, džiugiai ir lengvai išsirinksiu vieną iš savo mylimų plačių sijonų gausos ir į baliuką susiruošiu per tris minutes.

Negana to, puikiausiai prisimenu, kai mano vaikystėje mama prieš balius, likus iki jų gerokai laiko, repetuodavo kaip apsirengs, kuo apsiaus, kaip suks kuodą. Būdavo taip gražu ir gera žiūrėti. Toks jaukus šventės laukimas apimdavo.

Deja, pamokų iš to laikotarpio neparuošiau ir iki šiol prieš kiekvieną balių tik mintimis perbėgu spintą – kas iš jos geriausiai man tiks. O kai nelieka laiko atrankai, prasideda „lomkės“. Tas per mažas, anas per didelis, šitas atsibodęs. Dažniausiai finalas vienodas – stveriu „budinčią“, visoms progoms derančią, suknelę ir iškeliauju. Pasižadėjusi – kitą kartą pradėsiu ruoštis iš anksto.

Tik tas kitas kartas niekaip neateina. Ypač kai eini į balių tarp savų, gerai pažįstamų ir mielų žmonių, kurie, kaip sakoma, “nepadyvis”, nepajuoks ir jiems vienodai rodys, išsipuošei teisingai ar ne. Ir tik nuėjęs į balių supranti, kad dauguma moterų apie tą balių galvojo gal kokius metus. O jam ruošėsi atsakingai ir rimtai. Ir tada viduje pasijauti tokia Sigutė, vos vos spėjusi laiku atbėgti. Ir be jokių krištolinių kurpaičių 😦

Tai tokiomis mintimis dėliojausi vakar, kai likus tai beviltiškai valandai iki susitikimo su drauge baliaus prieangyje, desperatiškai matavausi savo sijonų arsenalą ir vieni jau smuko, kiti dar braškėjo… Nei akys dažytos, nei kuodas suktas… Visiškas disasteris. Iš nevilties net paskambinau draugei – eik viena, neturiu kuo apsirengti. Ta gi aprėkė ir paguodė, ruoškis – lauksiu kiek reikės.

Sulaukė. Beje, ir nedaug vėlavau, tereikėjo penkiolika minučių daugiau nei tarėmės. Kažkaip susiruošiau, susukau kuodą, paskubomis nusibraižiau akis. Pastvėriau delninukę, į kurią sukišau pusė kasdienio rankinuko (ir kam reikėjo į balių neštis užrašų knygutę, tris lūpdažius ir vieną blizgį – pastvertą iš kasdienybės, du popierinių nosinių pakelius – tarsi verkt reikės, mašinos raktus – nors lėkiau kojomis, dvejas šukas, tris rašiklius – viską radau jau tik grįžus atgal ir iškračius delninę). Bėgdama laiptais, akluoju būdu pavedžiojau lūpas. O po visko, peržiūrėjus vakarėlio nuotraukas, susivokiau, kiek pridariau klaidų. Bet esmingoji – patingėjau knisti ir ieškoti aukštakulnių.

Trumpai tariant, iš to savo neatsakingumo šįryt sėdau ir susirašiau taisykles, kurių bent jau man privalu paisyti prieš bet kokius balius. Ir dar svarbu nepamiršti, jei trisdešimtmetis jau praėjo seniai  ir negrįžtamai, taisyklių tikrai reikia laikytis griežtai.

Taigi reikalai tokie:

1. Įvaizdis. Prieš bet kurį viešą renginį, geriausia likus savaitei, susikurti įvaizdžio koncepciją.
2. Repeticija ir matavimas. Nesakau, kad likus savaitei, bet gerokai prieš renginį verta susižiūrėti esminius garderobo akcentus, atkasti batus, susirasti papuošalų skrynelę, iš kurios teks kažkuo dabintis, nes ji kažkodėl pasimeta namuose. Bent manoji.
3. Strateginės paslaugos. Likus bent trims dienoms iki renginio nubėgti pas kirpėją, antakių dažytoją, nagų lakuotoją. Jei yra galimybė turėti savo natūraliai gražius antakius ir neataugančias plaukų šaknis, punktas iškrenta.
4. Šukuosena. Į ją reikia pasižiūrėti atskiru svarbumu. Plaukai turi savybę pasižymėti blogais bruožais. Ypač tomis dienomis kai reikia kažkur eiti. Taigi parepetuoti šukuoseną, ypač karnavalinę ar tam tikro mados periodo, iš anksto labai praverstų. Beje, svarbu numatyti, ar nereikės susuktam kuodui „špilkų“, kurių šiais laikas mažai kas namuose ir beturi. Arba esant geram laiko rezervui, susitarti su kirpėja, kad ji visu tuo pasirūpintų, kaip kad pasielgė mano draugė, taikliausiai pataikiusi į šešto dešimtmečio periodą.
5. Batai. Ne drabužiai, o batai – svarbiausias koziris. Kas to nežino? Bet net ir žinodamas, pralošia. Taigi batai turi būti aukštakulniai. Ne jokie patogūs, ne jokie bet kokie, o tie, kurie tinka prie progos arba neseniai nusipirkti ir padėti į spintą svarbiam reikalui. Tai va, juos ir reikia išsitraukti iš anksto, pasivaikštinėti jais po namus, išsitreniruoti laikyti balansą ir grakščią eiseną. Ir nusispjauti į madą, ir nekreipti dėmesio, kad ji sako dabar rinktis ilgaaulius, aptemptus, kad ir pačius zomšiškiausius ir dailiausius. Baliams reikia batelių! Ir tik batelių!
6. Kojinės. Jei jau bateliai – baliniai, iš anksto susirasti naujas kojines, nes jos, kad ir kokios geros būtų, dėvimos ilgaauliuose, apsipešioja ir apsipūkuoja. Tad į batelius naujos ir tik naujos.
7. Makiažas. Yra ponių, kurios nemoka pasidažyti akių. Ok. Tam yra specialistai. Padės. Bet jei nors kiek žinai savo akių formą ir pataikai nupiešti šešėlius, tereikia skirti laiko. Bent valandą iki renginio. Nes jei imiesi tapybos likus 10 minučių iki išėjimo, rezultatas gali pranokti lūkesčius. Deja, ne gerąja prasme. Taigi veidui irgi reikia atsakingai paskaičiuoto laiko.
8. Rankinė. Smulkmena. Bet kokia svarbi. Maža delninukė labai geras dalykas. O jei šokiai? Kur ją dėti? Ar duoti kam pasaugoti? Ypač kai joje – telefonas su svarbiausia viso pasaulio informacija, namų raktai, krūva netikėtai pagriebiamo kitokio nereikalingo šlamšto, kurį jau išdėsčiau, etc. Žodžiu, geriausias ir patogiausias – mažiukas rankinukas ilga dailia rankena, kurį gali persimesti per petį, kaip karo sanitarės krepšiuką, o atrodo jis dar ir kaip puošmena. Todėl nei kliudys laikyti ir lėkštę, ir taurę, nei mojuoti rankomis, kai skamba labai gera muzika. Nei stabdys šokti, kai kojos nenustygsta vietoje.
9. Lūpos. Net lūpdažio spalvą verta išsirinkti anksčiau nei einant pro duris. Bet kuris blizgis ar kasdien rankinuke besimėtanti dažo tūtelė – ne baliui. Geriausia baliuose žiūrisi ryškiai raudonos lūpos, pateptos geru lūpdažiu, kuris išsilaiko net valgant karštus patiekalus ir geriant šampanus. Bet kad tobulai nupieštum tą ryškumą, ties juo reikia padirbėti. Neįgudus, išsidažyti raudonai ir tiksliai, nepavyks. Nebent yra talento. Tik ne visoms duota. Bet juk galima išmokti net kalbėti kiniškai – ar ne, Ambasadore Ina? 🙂
10. Drabužio lengvumas. Na netiko baliaus karštyje tas mano gerbiamas aksominis Dior‘o švarkas. Kad ir atspindi laikotarpį, kad ir prašmatnus, kad ir madingas. Su juo buvo tiesiog per karšta ir nepatogu. Rankovės tokio siaurumo, kaip ir dera Dior, Chanel ir panašioms kokybėms, kad kai pakeli ranką, viršun lipa visas švarkas… Ir kodėl laiku negalėjau iškasti lengvos bliuzės su tobulu kaspinu pakakly, juolab kad prieš geras kelias savaites tokią ir parsinešiau iš mamos spintos, dar net nežinodama apie baliaus konceptą. Tik šiandien ir susivokiau, kaip būtų buvę dailu, elegantiška, lengva. Ir net žiauriai madinga! O dar tie ilgaauliškiausi pasaulyje batai, kurių nė velnio nesimatė iš po plataus sijono. Ech…
11. Nuotaika. Va čia ir esąs esminis baliaus aksesuaras. Kad ir kaip nebuvo laiko, nuotaikos, gebėjimų įvykdyti aukščiau išdėstytus punktus, viską turi atremti nusiteikimas. Juk didžiąja prasme visuose baliuose svarbu jaustis pasitikinčiai, daug šypsotis ir juoktis. Rūbas sukuria tik pirmos minutės efektą, nuotaika jį palaiko visą vakarą. Todėl į visus balius prašom užsidėti geros nuotaikos kaukę ir išdidžiai dairytis, kalbėtis, linkėti visiems gėrio ir puikiai jaustis. Ir nesvarbu, kad rūbai, batai ir makiažas paveda.

Juk iš esmės stipriausiai pavedi save tik pats. Bet jei taip ir nutinka, verta nusijuokti ir sau išdidžiai pasisakyti – kad tai būtų didžiausia mano gyvenimo problema!

Su ateinančiais Naujaisiais!!!

Šilkinis aksomas

Pinterest.com

Nors mano guru, prancūzų blogerė Garance Dore ir sako, jog nėra jokio reikalo sekti madomis ir ultra rėksmingomis tendencijomis, vienu atveju nesutikti verta.

Ypač kai kalba pasisuka apie tas “naujienas”, kurias gali traukti iš savo spintos atsargų arba mamos stalčių.

Kažkada mano mama dėvėjo juodą tobulo šilkinio aksomo suknelę. Tokia ji buvo graži, kad iki šiol negaliu pamiršti. Ir kadangi mano jaunystė sutapo su laikais, kai viską reikėjo arba nusimegzti ir pasisiūti, arba gauti, nemažai drabužių tiesiog iš mamos suknelių man persiūdavo teta. Ta tobula mamos aksominė suknelė ilgainiui pavirto maniške. Tik tuomet dar nelabai suvokiau tokio drabužio gėrio. Eidavau į paskaitas, nes kitų progų tiesiog nebuvo.

Nepamenu, gyriausi čia ar ne, bet mano vaikystėje teta dirbo Operos ir baleto teatro siuvykloje. Ir tai reiškė daug labai gerų dalykų. Pirmiausia, ištisai rymodavau teatre, sėdėdavau salės palubėje, pačiose viršutinėse ložėse, kurios buvo visai netoli siuvyklos, mačiau beveik visą repertuarą, o ypač “Žydrąjį Dunojų” – šimtus kartų. Be to, labai norėjau būti balerina ir iki ketvirtos klasės šokau mokyklos baleto būrelyje. Nesvarbu, kad kojos buvo beveik X, o vakarais valgydavom bulves su pienu.

Bet didžioji gėrybė – pas teta namo matuotis nuostabiausių suknelių ateidavo pačios gražiausios balerinos. Teta joms siūdavo ir privačiai. Už saldainių dėžutę. O gal kelis rublius, tada tas nerūpėjo. Bet už suknelę visada būdavo paliekama saldainių. Paslapčia žiopsodama į balerinas, dailiai besisukiodavusias prieš veidrodį, tyliai tvarkydavau tuos saldainius. Net ir nuoširdžiai trokšdama būti grakšti kaip Žizel.

Po to, kai tos scenoje skraidančios gražuolės iš tetos namų išeidavo raiškiai dėliodamos kojas, artimai pirmajai pozicijai, mėgindavau perimti ne tik balerinišką eiseną. Reikalaudavo, kad man siūtų tokias pačias, “besisukančias” sukneles. Kad irgi galėčiau skrendančiu kliošu pasisukti prieš veidrodį.

Kadangi augau vienas vaikas tarp tetų, senelių ir tėvų, buvau auklėjama geležinėmis rankomis aksominėmis pirštinėmis. Tetos ir seneliai lepino, o tėvai laikydavo griežtų griežčiausiai. Tai štai to lepinimo sudedamoji dalis buvo suknelės. Teta siūdavo ir puošdavo mane kaip lėlę. Dar lankydama darželį turėjau natūralaus aksomo kostiumą – bolero ir banguojantį sijoną, šilko suknelių su plise apačiomis ir tobuliausių mamos nertų mezginių. Vaikystė buvo estetiška.

Bet turbūt daug kam tas laikas yra idiliškas, kad ir koks jis būtų. Esi saugus ir mylimas artimiausių žmonių. Ko daugiau reikia…

Tai po šių sentimentalių prisiminimų pagaliau atsiradau prie esmės. Aksomo esmės.

Tą šilkinio aksomo suknelę, perdarytą iš mamos, turiu iki šiol. Prieš porą dienų šiaip taip į ją įsibraškinau. Ne juokas, pasiūta buvo kai mokiausi pirmame kurse. Ir nesuprantu, kodėl tada teta pasiuvo be užtrauktuko… Dabar išlįsti iš jos buvo taip sudėtinga, kad prakeikiau savo kvailumą ir suardžiau siūlę. Susisiūsiu kol kitą sykį užeis noras vėl matuoti. Bet stebuklas tas, kad senas šilkinis aksomas ir dabar atrodo kaip naujas, jam nieko nereiškia  nei laikas, nei politika, nors metų audiniui – gal apie 60.

Taigi prie dabartinės agrarinės politikos buržuazinis aksomas gal ir nelabai, bet viena iš svarbiausių šios žiemos tendencijų – jo blizgesys. Kuo jis pravartus?

Jei aksomas – tikras, jis visada bus tobulas drabužis puošniai ir iškilmingai progai. Tiesa, iki to suvokimo reikia prigyventi, nes aksomas visais laikais buvo prabangos ir brandos ženklas, kurį dėvėti tiesiog reikėjo mokėti. Nepaisant to, kad jo sugrįžimų į madą visiems būta ne kartą.

Pvz., seniau man dar ir atrodė, kad aksomas – bobiškas reikalas ir moderniam žmogui su juo nėra čia ko vaikščiot. Kelis aksomo švarkus sėkmingai perleidau kitiems, nes su jais nelabai susigyvenom, buvo jie tuomečių madų atstovai. Mados greit praėjo, švarkai su jomis nespėjo, teko skirtis.

Bet iki šiol turiu kažkada nusipirktą Dior švarkelį. Kad ir senas, bet gyvas ir geras tuo, kad jame – jokios mados. Puiki, nuostabi klasika, kurią galėjai dėvėti vienodai teisingai prieš 20 metų ir vienodai teisingai galėsi dar po 20 metų. Tik tas prabangus vargšutis buvo tyliai nukištas į spintos kampą. Bet jau jo, galvojau, neišmesiu nė už ką. Tikrai išsitrauksiu kokiam reikalui, kad ir pagerbdama Dior mados namų 70- metį.

Tik kad jausčiausi oriau, neseniai įsigijau šių laikų aksomo eilutę. Juodą. Klasikinę. Tobulą. Dar vis audžiu mintį Naujųjų sutikimui kažkur nusiduoti, todėl užsukau į po NM grasinančią su visam užsidaryti M&S parduotuvę ir pamačiau! Iš tiesų ėjau gal tris kartus ir vis mąsčiau, ar taip labai jis man patinka, ar taip stipriai man jo reikia, ar tikrai jis man derės. Trečias kartas nemelavo, mes su juo sutapome ir iš parduotuvės išėjome sykiu.

Viskozės aksomas, kaina atitinka kokybę, pasiūtas nepretenzingai, bet stilingai ir jau žinau, kad jį lygiai taip pat sėkmingai pasikabinsiu į savo spintą ilgam, kaip senuką Dior”ą. Ir po 20 metų jis niekur neišeis, nė kiek nepasens, gal ir atrodys kaip iš praeities, bet ir tada bus prabangus. Be to, apsižiūrėjau, turi tas daiktas ir modifikavimo galimybių, yra kaip švarką pakeisti, turiu šilkų, prie ko tinka jį derinti, pritaikyti progoms, kad ir džinsų dienoms be jokių progų. O neseniausiai gavau žinią iš style.com apie seną naują aksomo kultą, kuris yra tiesiog a must Naujųjų šventei ir pasijutau, jog su savuoju M&S kostiumu jausiuosi tiesiog progresyvi.

Beje, kas užsimušdamas neranda gero aksomo eilutės, nuoširdžiai patariu užbėgti į M&S ir pasidairyti. Mačiau yra aksomo suknelių, tų pačių kostiumų, bliuzių, žodžiu, yra kur prasieiti. Investuoti į aksomą verta.

Jei kartais pasirodytų, kad verta ieškoti aksomo kitur, svarbu žinoti, kaip neapsigauti su tuo įmantriu audiniu.

Mano teta sakydavo, geriausias – šilkinis. Tikrai geriausias. Nuo amžių būtent šilkinis laikytas kokybiškiausiu, gražiausiai krentančiu, maloniausiai dėvimu. Bet jis kainuoja. Todėl nemanau, kad jaunas žmogus labai pirks šilkinio aksomo daiktą. Tiesiog gal nelabai ir gebės įvertinti. Tai toms jaunoms stirnoms visokių aksomų yra visur ir, kaip sakoma, po pigiaja.

Bet dabartinių sintetikų laikais svarbu nesusigundyti visai 100-procentiniu poliesteriniu aksomu. Nei jis teisingai kris, nei gerai drapiruosis, nei bus geras kūno draugas. Kaip su juo jaustis, jei tarkim, renginyje karšta ir nėr kam paduoti vandens, nes aplink liejasi vien šampanas… 🙂

O jei rimtai, absoliučiai sintetiniai aksomai man atsiduoda turgumi ir ne švente, anaiptol ne geru tonu, o tik manymu, kad fake yra lygiai taip pat ok, kaip ir tikras daiktas.

Tai štai kaip pavyko surankioti šaltiniuose, geru aksomu galima laikyti tą, kuris yra bent pusiau austas iš natūralių pluoštų. Lašas sintetikos tikrai nepakenks. Pvz., manasis senasis Dior’o švarkelis yra iš tikros 100 procentų medvilnės. Labai mielas dėvėti, bet blogybė ta, kad jei prilimpa koks neprašytas kilogramas, tas gudrusis švarkas iškart ima braškėti. Nes sukirptas, kaip sakoma, tik – tik, tai ir pasiduoti kūno pokyčiams nė kiek nepageidauja.

Jei etiketėje neparašyta aksominės medžiagos sudėtis, verta jį tiesiog paturėti rankose. Pajusti. Super lengvas aksomo drabužis – nieko gero, greičiausiai bus poliesteris. O jei dar galima plauti – visai netikras. Tikrų jų net skalbti rankomis nesiūlo. Beje, medvilnės ir viskozės aksomai be problemų tiks ir kasdienybei. Gi šilkiniam teks ieškoti tikrai ypatingesnių progų, kontorai jis bus ne į temą.

Bet šiaip ar taip, aksomas – audinys, į kurį verta dėti širdį ir yra prasmė investuoti. Juk ilgainiui galima persiūti sukneles dukroms ar net anūkėms.

Pinterest.com

5 km nutrintais kulnais

Lygiai tiek ėjau iš vakarėlio. Ėjau ir keikiau save, batus, vakarėlį, kelią, kuris buvo nepakeliamai sunkus ir apmaudžiai ilgas. Kaip taip galima išeiti į renginį, dėvint batus, kurie jau sykį buvo nutrynę kulnus. Tarsi stovėdami užkišti spintoje jie tampa minkštesni ir patogesni…

Ir kas pikčiausia, jie nė kiek neaukštakulniai, ne kiaunių batai ir ne kokie super madingi. Pirkti  patogiai vaikščioti ir nesukti galvos, jei reikia išbūti apsiavus visą dieną, t.y., mano mylimi baleriniško stiliaus bačiukai.

Keista, kad toks nepretenzingas ir paprastas apavas gali būti toks agresyvus. Žinau, ką galvojau pirkdama – oda viduj, oda viršuj, juodi, geras vardas, nesvarbu, kad nosys auksinės, nukainoti, vienas du, prasinešios.

O kadangi batų temoje esu beveik Imelda Marcus ar Celine Dion, kurios turi po 3000 porų, na tiek neturiu ir apsaugok Dieve, bet pripažįstu, jog esu batų kaupikė. Ir ne šiaip sau kaupikė, žinau ne vieną auksinę taisyklę: batų niekada nebūna per daug, batai yra bene svarbiausia išvaizdos dalis, batų pakulnės gana greitai nusidėvi, turėti daugiau batų reiškia ilgiau ir gražiau juos dėvėti. Ir svarbiausia – patogius batus įsigyti tolygu ryt nuskristi į Paryžių.

Nežinau kodėl būtent moterims dažniausiai tenka gražūs, stilingi, geidžiami, bet nepatogūs batai. Kodėl tik kartą per metus joms pasitaiko, jog įkiša koją ir nenori jos ištraukti? O visus kitus kartus – įkiša ir visaip bando batą prisijaukinti, ir galvoje sukasi – panešiosiu, pranešiosiu, prisitaikys…

Kelios mano draugės tvirtina tą patį – rasti patogius batelius beveik neįmanoma. Duodu nukirsti koją, tik moterys gali pirkti batus netinkamo dydžio, galvodamos, jog jie išsitemps, maloniai priglus ir taps tarsi šlepetės. Bet kai taip nutinka, batai jau būna tapę vyžomis, išsitampę ir pavargę. Nepaisant to, būtent moterys kaskart pasiryžusios dėl grožio kankintis.

Žiemą filmavau stilistę Austėją Jablonskytę, galvojau, kas jau kas, bet stilistės, kasdien „atsivalgančios“ drabužių ir avalynės gėrio, tikrai nealina savęs. Kur tau! “Galiu kentėti kiek tik reikia, fizinės kančios dėl drabužių ar batų nepatogumo manęs nebaugina”, – atviravo Austėja, nuosekliai pametusi galvą dėl stilingos išvaizdos. 

Ok. Jauna, užaugs, pūslių užsidirbs, pradės rinksis patogumą.

Nė velnio! Kiek aplink matau moteryčių, net nejaunų, nekvailų ir užimančių super geras pareigas, manot, nesikankina… Kas antra dėl grožio vaikšto, akis vartydama, vargsta ne tik pūslėtais kulnais…

Vakar buvau “Sidabrinių gervių” ceremonijoje. Ar tokia progą, įspūdingos kino šventės renginy apsieisi be aukštakulnių? Visos ponios ir panelės juos dėvėjo. Tačiau po ceremonijos kai kurios ir dejavo kaip tos gervės, stovėdamos pakėlusios po vieną koją…

Kodėl iki šiol niekas nesugalvoja patogių aukštakulnių? Gyvenime neturėjau kojoms mielų, patogių, malonių batelių “su kulnais”…

Ko gero, patogiausia būtų dėvėti vyriškus batus. Niekada nemačiau vakarėlyje vyro, stovinčio nusiavusio vieną batą. Arba kaip pastebėjau kituose renginiuose – net abu batus nusiavusios merginos plaikstosi…

Įsivaizduokim kokį vyrioką, basomis lakstantį po oficialios vakarėlio dalies…

Tai va ir reikia dėvėti vyriškus batus.  Arba sportinius. Labai man patinka mada, leidusi  sportukus ramiausiai autis net prie dalykinio sijono. Aišku, gal ne į darbą ministerijoje, bet laisvose profesijoje – varai jais kaip raketa, gera, minkšta, net gražu, ypač jei jie juodi. Nepamiršiu auksinės frazės, kurią išgirdau iš drabužių kūrėjos Audronės Bunikienės – man net uogienė gali būti juoda. Sakė gal prieš 10 metų, bet dabar vėl aktualu.

Beje, Vilniuje geriausia sportinių batų parduotuvė – Springs. Čia man taip. Pirmiausia, ten – tik geros kokybės batai, antra, nuolatos yra nemenki nukainavimai. Trečia, visada yra iš ko išsirinkti ne tik lakstymams laukais ar sporto salei, bet ir dėvėti prie kasdienos drabužių.

Štai kiek visokių minčių užplūsta nusidrožus kulnus, kad ir nepretenzingais batais. Ir tik dėl to, kad papuolė man tie pupuliai, stovėję arčiausiai batų dėžių krašto. Per remontus labai nepasiknisi tarp daiktų, kas po ranka, tą ir stveri. Pavarčiau, manau sau, pranešiosiu dar sykį, susitaikys batas su koja. Ir pirmyn į renginį nužygiavau visai smagiai, o va, pabuvus, keliaujant namo, ištiko grauduma…

Nieko, parėjau. Bet trečia dieną teplioju nugraužtus kulnus tepalais ir lipdau pleistrais. Tik nesakykit,  kokio velnio reikėjo kulniuoti tuos 5 km kruvinais kulnais? Juk yra transporto. Ne, nėra, nes į renginį išėjau  – be pinigų, be rankinės, tik su akiniais kaip Anna Wintour 🙂 Kol grįždamos ėjom su bičiule ir plepėjom, nieko blogo ir nejutau. Bet draugė pasuko sau, o aš dar paėjėjus susivokiau – pabaiga bus tragiška.

Buvo. Tikrai tragiška. Bet ėjau kaip didvyrė, galvodama, kad už kruvinas kančias bus atlyginta. Dar vis laukiu, kada gi kas atlygins.

O šiaip nutrinti kulnai reiškia, jog prasideda vasara. Ir sakoma, geriausias receptas žaizdotoms kojoms – žalio kiaušinio vidaus plėvelės kompresas. Gal verta išbandyti?

 

.

Šeštadienis Liuksemburge su porceliano servizais ir senomis taurėmis

 

Šeštadienį po viešbučio langais suūžia Liuksemburgo turgus. Sendaikčių ir antikvariato. Prekeiviai jame ima rikiuotis nuo ankstyvo ryto. Suburzgia savo miniautobusiukais ir pradeda krauti.

Stogelius, stalus, o ant jų – savo parduodamus daiktus: indus, stalo sidabrą, stiklą, bižuteriją, knygas, tekstilę, numizmatiką, monetų kolekcijas, žaislus. Aplink dėlioja senovinius baldus, interjero dekoravimo smulkmenas.

Labiausiai į akis krenta begalė indų.

Servizai, stiklo, krištolo taurės – užima didžiausią sendaikčių turgelio dalį. Ir taip yra dėl to, kad stalo serviravimas tuose, prancūziškumu atsiduodančiuose, kraštuose yra namų reikalas nr.1.
Čia negali pusryčiaudamas gerti kavą iš bet kokio puodo. Negali pietaudamas užkandį ir pagrindinį patiekalą kramsnoti iš tos pačios lėkštės. Negali, prie stalo elgtis bet kaip, nes stalo kultūra yra rimtas ir svarbus reikalas, reikalaujantis atsidavimo, supratimo ir pagarbos.

Gal kada susikaupsiu parašyti plačiau apie tai, kaip tuose kraštuose serviruojami stalai, kiek prie jų žmones praleidžia laiko ir ką tuo metu daro. Tik ne dabar, kai taip lyja, šalta, o mintys lakioja kitur nei ramieji stalo reikalai.

Taigi grīžtu prie sendaikčių ir jų pardavėjų bei pirkėjų. Vienoje iš pagrindinių Liuksemburgo miesto aikščių – Place d’Armes susikuria visai nemenkas turgaus miestelis. Į jį parduoti ir pirkti žmonės suvažiuoja iš Belgijos, Prancūzijos, Vokietijos.

Viskas čia pat. Visa Europa vienoje vietoje.

Nenuostabu, kad siūlomos senienos čia – kitokios. Be minėtų įspūdingų indų ir taurių, viskas turtingiau, autentiškiau, įvairiau. Ir daiktų gerokai daugiau, nei esame pratę matyti mūsų sendaikčių turguose. Be to, jie ir teisingiau prižiūrėti, išblizginti, sudėti dailiose dėžutėse ar po stiklo gaubtais.

Kol pardavėjai susiruošia savo daiktus, jau ir įdienoja. Kol išgeria kavą iš termosų, kol sukramto kruasanus, atsineštus iš gretimų kepyklėlių, kol paplepa, pasirodo ir pirkėjų. Prieš devynias aikštė jau ūžia.

Pirkėjai traukia ratuotus nešulius, iš kurių jau kūpa salotų ir prieskonių žaluma, mat gretimon aikštėn suvažiuoja ūkininkai. Iš jų prisipirkę sūrių, mėsų ar kitko, su gėlėmis rankose – kas balkonams, kas namams dekoruoti – su išsišiepusiais šunimis, tipenančiais už spalvingų pavadėlių ir snukiais baksnojančių aplinkinių minią, žmonės traukia senienų link.

Žmonės ir šunys šeštadienį Liuksemburge visi vienodo ramumo, idiliško atsipūtimo. Jiems būtų galima naujai pritaikyti seną frazeologizmą – ramūs kaip belgai, tai šie – ramūs kaip kaip liuksemburgiečiai. Ir visa ta ramybės minia iš lėto juda nuo vieno senienų stalo prie kito. Šypsosi, sveikinasi, kalbasi. Gal net visai neketina pirkti.

Tiesiog iš maisto ir gėlių turgaus gretimoje aikštėje dauguma jų suka į sendaikčių turgų – savo šeštadieninio ritualo keliu. Sakoma, tikrieji liuksemburgiečiai visi vienus kitus pažįsta. Nes jų nėra daug, nors statistika skelbia apie kelis šimtus tūkstančių, tų – tikrųjų, tikinama, yra vos keli tūkstančiai. Visi kiti – eurokratija ir bankų darbuotojai, suvažiavę iš ES ir pasaulio.

Man patinka stebėti žmones. Kiekvienoje šalyje, kad ir kur nukeliaučiau, stengiuosi iškirpti savaitgalio valandžiukę, atsisėsti su kava ir patyrinėti aplinką. Kaip žmonės juda – skuba ar lėti? Kaip jie bendrauja tarpusavyje – ramiai ar emocingai? Kaip jie rengiasi – stilingai ar nuosaikiai? Ko savaitgalio rytą gatvėje daugiau – jaunimo ar brandos?

Būtent branda, mano galva, yra tikrasis gyvenimo kokybės indikatorius. Juk tai, kaip kokybiškai gyvena kelią baigiantys žmonės, parodo tikrąjį valstybės veidą, jos brandumą, toleranciją, pagarbą ir pagalbą pažeidžiamiausiems sluoksniams.

Ir kai žilagalvės močiutės, vos paeinančios sudilusių sąnarių kojomis, įsikibusios savo vaikams į parankes, turi reikalą stoti prie kiekvieno stalelio, ant kurio išdėlioti perlų vėriniai, juos matuotis ar prie švarkelio atlapo derinti sagę ir ilgai svarstyti, kaip prie turimo porceliano servizo derėtų parduodamos senovinės krištolinės taurės, tai nėra tik šiaip nieko nereiškiantis šeštadienio veiksmas.

Tai – gražu ir tauru. Tai – įrodymas, jog šioje šalyje visiems gyventi saugu, ramu ir užtikrinta.
Tai – tikroji politikos esmė, leidžianti išsaugoti tikrumo savo gyvenimu ženklus.
Ženklus, kurių mums labiausiai ir stinga.

Ikonų magija

Kiekvienam prie širdies vis kiti dalykai, interesai, žavėjimosi objektai. Mano kartos merginos kadaise rinkdavo “artistų nuotraukas”. Taip vadindavom tą pomėgį, kai buvo tokių kolekcijų mada. Iš visos makulatūros kerpi garsenybes ir tas nuotraukas klijuoji, dėlioti, rūšiuoji, renki, perrenki, keitiesi.

– Turiu dvi Bridžitas iš Kobietos, gal turi Fondą ar Kardinalę?

– Bridžitą į Kardinalę? Tu ką? Už vieną Bridžitą dvi Kardinales duoda. O Fondos niekam nereikia…

Ką nors supratot? Brigitte Bardot, Claudia Cardinale, Jane Fonda…  Labai linksma prisiminti anų laikų kolekcines apeigas, kai Vakarų aktorių žinojom gal 10-20, o jų nuotraukų gauti buvo sunkiau nei batų. Bet rinkdavom jas ir keisdavomės su tokiu azartu, kad net dabar būtų įdomu pamatyti, kokius lobius tuomet taip vertinom ir kokios tai buvo senosios kartos aktorių nuotraukos, kurias tiesiog ikonizavome.

Ketvirtadieniais po pamokų eidavom prie spaudos kiosko laukt lenkiškų žurnalų: “Kobieta i zycie”, “Wydnoriengi” ir dar kažkokių. Būdavo dar “Uroda”, bet labai nekaip ausiai skambėjo jo pavadinimas, tai ir nepirkdavom. Nors jis buvo spalvotas ir leidžiamas ant kreidinio popieriaus. Bet brangiausias. Ir savaitės pietums skirtų pinigų pakakdavo tik vienam dviem leidiniams. Arba “Kobieta”, arba “Uroda”, arba kiti du menkesni, kur ikonų beveik nepasitaikydavo.

Ir lenkiškai skaityt buvo sunku, be to, tas pirkimas būdavo tik dėl kelių puslapių, kuriuose spausdindavo rubrikas, panašias į serijas “Pliotky o paniach i panach”. Niekas iš mūsų nieko nesuprasdavo ko ten prirašydavo, bet kiek laimės ištikdavo radus didžiulę spalvotą Barbaros Brylskos nuotrauką ar juodai baltą mažą Catrine Denevue. Tiesa, Brylska keitimams visai netikdavo, nors buvo labai graži ir kiek daugiau žinoma iš ekranų, bet niekas jos nenorėjo imti į savo kolekcijas. Visoms rinkėjoms reikėjo Bridžitų, Sofijų, Katrinų, Elizabetų, Claudijų, Alenų, Žerarų ir t.t.

Tai buvo tų laikų ikonos. Ryškios, absoliučiai nepasiekiamos net pamatyti kino ekrane, bet švytinčios savo esybe, išvaizda, mados klyksmais. Rinkom jas kaip brangakmenius. Kol vieną dieną visi rinkimai neteko jokios prasmės ir intereso, o kolekcijos buvo išmestos.

Pinterest kolekcijų nuotr.

Dabar rinkti ikonas komplikuočiau. Gal niekas net jų ir nerenka. Daug žinių, vaizdų, socialinių tinklų, kuriuose gali matyti, skaityti, žiūrėti ir dėliotis ką nori. Kam rinkti?

Bet ne veltui klesti Pinterest – šių laikų kolekcijos ir rinkyklos. Vadinasi, dabar kolekcionavimas tapo labiau virtualus. Tik va – kitos problemos. Su ikonomis. Jos stačiai ant kiekvieno kampo. Ir vargas iš tokios gausos atsirinkti, kad nesikauptų ikonų šiukšlynai. Kad ir virtualūs.

Pernai čia rašiau apie kelias moteris, į kurias man visada malonu žiūrėti. Kalbinau, kas joms svarbiausia be raudonų lūpdažių ir gerų rankinių. Ir klausinėjau, kaip joms išeina visada nuostabiai atrodyti. Atsakydamos visos, kaip sutarę, kalbėjo apie savo stilių, į kurį įeina ir komfortas patogiai jaustis, ir malonumas nesimėtyti ir saugoti pasiteisinusius vertingus drabužius, ir saikas žvalgantis į naujoves.

Tiesa, tarp tų mano minimų moterų nebuvo garsiai skambančių ikonų. Atvirkščiai, maniškės tylios ir nekrentančios į akis, bet įspūdingos. Bent jau mano požiūriu.

O prieš porą dienų pamačiau, jog vienas portalas kaip tik dabar renka ikonas. Bet tik iš garsiai skambančių. Beje, pats terminas – ikona, prasidėjęs nuo sakralinių paveikslų, dar vis skatina viltį, jog ikona ir šiais laikais yra kažkas tokio… Nepakartojamo, išskirtinio, kerinčio, žavinčio, svaiginančio ir skatinančio. Skatinančio atkartoti, tikėti. Tai va…

Toliau ir nesiplėsiu, nes kad kiti kartotų, reikia turėti ne tik galimybę keisti sukneles… Todėl su autentiškomis ikonomis dabar visai nelengva.

O jei atsisukti tik į mados ir stiliaus kategorijas, tai šeštadienio laidoje pamėginau pakalbinti vieną žavią moterį, pas mus labai dažnai tituluojamą stiliaus ikona. Žinau, apie ką pagalvojote, ne, ne ji. Kita.

Ir ši – tikrai žavinga, turinti gerą humoro jausmą, galinti pasakoti visokių smagių istorijų, susijusių su stiliumi, ir nebijanti prisipažinti, jog drabužius tiesiog sapnuoja. Bet ji jau žino ką padaryti, jog taptum kažkuo bent įvaizdžio prasme ir artėtum stiliaus etalono link, nors jai dar viskas prieš akis. Ir net neabejoju, jog kažkada ši moteris drabužių nebesapnuos, o virs tikra tylia stiliaus ikona.

Telieka sulaukti paskutinio sausio šeštadienio…

DRAUDIMAS

Viešinti ir platinti šio tinklaraščio įrašus be autoriaus sutikimo draudžiama.

Draudimas buvo paskelbtas šiame tinklaraštyje 2015.09.05

Savavališkas nuorodų publikavimas ir įrašų perdavimas kitiems tinklaraščiams, svetainėms, socialiniams tinklams, kitoms viešoms žiniasklaidos formoms pažeidžia draudimo neviešinti reikalavimą ir autoriaus teises bei su tuo susijusius įstatymus.