Juodos dienos pa de deux arba kai nustoji save tempti už ausų

lova

Su savimi reikia kietai, jokių atsileidimų, jokių gailesčių, jokių aukų. Nesvarbu, kad tamsu, šalta, brangu ir t.t. Tempk save už ausų ir nė mur mur.

Pirmadienį taip ir padariau. Kietai. Vos atsikėlusi parašiau sms draugei ir puoliau dėkoti už daug gerų dalykų, kurie per ją pastaruoju metu atėjo į mano gyvenimą.

Pvz., kasryt atsibundu naujoje superduper puikioje lovoje, kurią ji man rekomendavo įsigyti. Jau kelis mėnesius gulu ir keliu, užmiegu ir prabundu tarsi debesyse. Ir jei ne puikioji bičiulė architektė Jovita Pipiraitė, dirigavusi mano remontams ir dėl savo darbo pobūdžio žinanti aibes naudingos ir ekonomiškai pravarčios informacijos, gal ir toliau būčiau nelinksmai leidusi naktis. O dienas stūmusi neteisingai suremontuotame bute. Bet būtent draugė sukūrė tokį komfortą, kad sunku išeiti iš namų, nes juose norisi būti ir būti.

Tai štai pirmadienis buvo ta diena, kai susivokiau jai pranešti gerą žodį. Bozheee – atsakė Jovita. Suprantu, mano statybas seniausiai pamiršo ir staiga išlindo Pilypas iš kanapių… Bet faktas, kad jausiuosi dėkinga dar ilgai. O kai toks niūrumas aplink, galvoju, geras žodis pravers geram žmogui.

Antradienį sumaniau nuo ryto dėkoti kitai draugei, kuri visada yra toji, kuriai gali rašyti žinutes bet kada apie bet ką, o ji atsilieps, pakomentuos ir dar gerą mintį pakiš. Tai dėkojau jai. Ta irgi nustebo ir tarstelėjo – taigi draugai tam ir yra, kad  vieni dėl kitų bet kada ir bet ką. Šventa tiesa, bet tokių tikrai nedaug…

Trečiadienį dėkojau savo kolegai, kuris darbe padaro stebuklų. Televizinės virtuvės čia neanalizuosiu, bet iš esmės kiekvienos laidos gamybos metu yra niuansų, kai gali išgelbėti neabejingumas ir ne vien pareigos samprata. Ir šiaip, manau, gyvenime, ne tik darbe, gerumas yra esmė. Nors sako, geras žmogus – ne profesija. Profesija ir dar kokia!

Ketvirtadienį susivokiau, kad nelabai noriu kam dėkoti. Nuo apniukusio dangaus nuotaiką valdo melancholija. Nieko, praeis. Kažkada ateis saulė ir vėl dėkosis.

Kai aname poste rašiau apie paprastumą, minėjau, turiu draugę, keliaujančią ir mokančią mėgautis gyvenimu. Dabar pasitaisysiu – net ir visiškiems optimistams gyvenimas Lietuvoje nurauna stogą. Taigi paskambinau savajai optimistei – ką veiki. Sako – laukiu. Ko? Saulės, ir kada išvažiuosiu iš Lietuvos. Nebegaliu pakęsti tamsos ir nesąmonių.

Tai va, aš irgi nebegaliu.

Vakar įlindau į Operos ir baleto teatro saitą pažiūrėti, gal dar yra bilietų į naujametį spektaklį. Taip užsimaniau kanifolijos kvapo, dvelkiančio nuo scenos, geros muzikos, grakščių balerinų pa de deux, karšto šokolado, išsipusčiusios minios, blizgančių Naujųjų. Ir tikrai tikėjau, kokie du bilietai dar bus likę. Ne, tik vienas. Suprantama, protingi žmonės nelaukia dangaus ekspromto, laiku pasirūpina savo gyvenimo kokybe.

Bet problema – kita. Netgi tas vienas bilietas, likęs 15 eilėje, kainavo 200 eurų! O tai bent!

Suprantu – La Scala, Covent garden, Metropolitan opera, pasaulio žvaigždės, turtingi žmonės…

Nevartysiu akių į dangų – kas darosi su kainom ir pinigais. Ok, pienas, sviestas ir kt. brangsta, bet nevalgai juk jų tonomis. Ir į teatrą kasdien nevaikštai. Bet kartais taip norisi. O eiti už 200 eurų… Taupyt reikia, ne kitaip.

Aną savaitę pirkau bilietus į premjerą Mažajame teatre, bilietas – 15.36 euro. Prieš tai į Rusų dramą – buvo panašiai. Išeina, kad drama – vos ne veltui, o naujametis baletas – už sveiko proto ribos.

Kai negaliu susigaudyti kainų adekvatumuose, eurus staigiai išsiverčiu į litus. Va tada ir pasišiaušia plaukai.

Visi, žinoję, jog darausi remontą, po jo smalsiai klausė – na, tai kiek kainavo. Iki šiol nepaskaičiavau. Ir geriau net neskaičiuosiu. Tikrai žinau, kad sukišau visas santaupas ir dar „pasiskolinau“ iš mamos. Nerealūs pensininkų gebėjimai išgyventi iš 200 su kažkiek eurų pensijos ir dar sutaupyti. Tik ar gali žmogus oriai jaustis, kai nugyveni didžiąją savo gyvenimo dalį ir dar bėgi „skolintis“ pas mamą…

Iš to ir išeina teatro bilieto kainos absurdas. Nes jis kainuoja tiek, kiek pensininkas per mėnesį turi pajamų. Ir tam pensininkui teatras niekaip niekada nešviečia. Nebent sūnus turi miltų fabriką ar dukra – grožio “salioną”…

Dar prie litų ne vieną naujametį vakarą ėjome į „Traviatą“. Bet labiausiai įsiminė kai sėdėjome kaip buržua pirmoje eilėje, pačiame centre. Aplink sklandė prašmatnių kvepalų dvelksmai, damos nuogino pečius, kažkas bandė sentimentaliai niūniuoti su scenoje mirštančia Violeta. Buvo taip gera, net šiurpas per nugarą vaikščiojo kartu su Alfredu po sceną.

Ir kai vyras prisipažino, kad už tuos bilietus pirmoje eilėje klojo TŪKSTANTĮ litų ir dar juos reikėjo “gauti”, dainuoti su Violeta man nesinorėjo. Ir karštas šokoladas buvo sprangus.

Dabar gi pavarčius šiųmetinės penkioliktos eilės bilieto kainą, ji rodo dar stipriau pagerėjusį gyvenimą – 690.56 lito.

Ryt niekam neskambinsiu ir gero žodžio nesakysiu. Niekam nedėkosiu.

Ryt bus sunki darbo diena, daug įrašų, kuriuose privalau atrodyti linksma, laiminga, kalbanti apie gėrius ir sėkmes, tikinti pozityvumu ir geromis energijomis. Šiandien tuo nesitiki.

Netampau savęs už ausų ir nevaidinu gerėjančio gyvenimo.

Beje, geroji šios dienos žinia – pagaliau prisirpo avokadai, kuriuos savaitę poravau su bananais popieriniame maišelyje. Ir dar atradimas – bananai greta avokadų per savaitę nepajuodo ir nesutižo. Visi liko skanūs ir sveiki!

 

 

Poros. Lėkštėje

 

Tikrai visi girdėjo apie maisto derinimą. Tikrai visi žino, kad bulves su mėsa valgyti nepatariama. Kodėl, negaliu atsakyti. Bet kai tai kartoja mitybos žinovai, jie mini fermentus ir kt. Ir tikina, esą vieni iš jų skaido krakmolą, kiti – baltymus, ir užsiveda visa muzika. Lemianti antsvorį ir t.t. Galbūt. Bet nelabai tikiu, nes kūnas – tokia protinga mašina, kad šimtus metų skaidė viską, o dabar staiga nebesugeba…

Tiek to. Kas kuo nori, tas tuo tiki.

Bet radau visai įdomų straipsnį apie produktų poras, kas su kuo geriausiai draugauja pilve ir lėkštėje. Jau esu minėjusi, yra toks auksaburnis Webmd saitas, kur tarp visokių dalykinių temų pasitaiko ir popso. O tas popsas sykiais dar ir racionalus. Nes sau priminti tvarką, kurios galima (nereikia, bet galima) laikytis prie stalo, visai smagu ir pravartu.

Taigi ilgai nesiaiškinant, ką siūloma su kuo poruoti lėkštėje.

Tik pirmiausia – kodėl verta poruoti valgomus produktus?

Dėl to, kad kiekvienas iš jų turi skirtingų cheminių medžiagų, susiporavus veikiančių geriau organizmo metabolizmą. Jie kaip komanda, kuri padeda ilgiau išlikti sočiam, geriau deginti kalorijas. Ir tai vyksta racionaliau nei valgant tuos produktus po vieną. Oi dar pamiršau svariausią dalyką – visos šios poros ne tik dėl sveikatos, bet ir dėl lieknėjimo 🙂

Avokadas ir tamsiai žali lapiniai

Špinatai arba kalė salotų lapai – mažai kaloringi, bet maistingi. Avokado naudos nereikia aiškinti niekam. Taigi tokia pora arba net trio naudinga, nes maistinga, skanu. Ir net 23 % stipriau pakelia pasitenkinimo jausmą pavalgius.

Vištos krūtinėlė ir Kajeno pipirai

Kas jaudinasi dėl antsvorio, puikia žino, kad baltymas Nr.1- vištos krūtinėlė. Viena krūtinėlė, vidutinio dydžio, duoda net 27 g proteino ir tik 150 kcal. Vištą ilgai virškinam, ilgai jaučiamės sotūs. O Kajeno pipiras ne tik skanina, bet ir spartina kalorijų deginimą.

Avižų košė ir graikiški riešutai

Ką čia beaiškinti: avižų nauda seniai išaukštinta, o teisingi riešutų riebalai – irgi ne naujiena. Puodukas avižų košės ir keli gramai riešutų esą daro stebuklus. Tik svarbu nei to , nei ano nepadauginti.

Kiaušinienė, juodosios pupelės, pipirai

Puikus pusryčių pasirinkimas, nes anot Journal of American College of Nutrition, ryte nieko nėra geriau už kiaušinius. Jei valgai juos rytą, perpiet sukiši gerokai mažiau maisto, ypač tortukų su kava. Kam dar pupelės ir pipirai? Vėlgi sočiau ir greičiau dega kalorijos.

Sriuba su pupelėm ir daržovėm

Na, tikrai laaaabai skanu ir sotu. Pasak kelių studijų, kas valgo tokią sriubą, rečiau išalksta, gauna daugiau skysčių, suvartoja daugiau ląstelienos ir proteinų. Viskas tik į naudą. Ypač tai, kad per savaitę suvartojus tris puodelius pupelių, labai pagreitėja nereikalingo svorio kritimas. Va kaip 🙂

Steikas su brokoliais

Kas čia gero? Kalnas baltymų, kaip sako, atstatyti raudoniesiems kraujo kūneliams. Brokolis ypatingas tuo, kad turi C vitamino, kuris padeda pasisavinti geležį iš to mėsos kalno. O pusė puodelio brokolių lygi C vitamino dienos normai.

Žalia arbata su citrina

Jei tokiu bjauriu metu laiku reikia stipriau prabusti, geriam žaliąją arbatą. Nors man geriau kava, bet amerikonai ir japonai siūlo žaliąją su citrina. Nes tie, kurie kasdien geria butelį (nepaaiškino kokio dydžio tas butelis, bet gal 0,5 l) tokio gėrimo, geriau mėto riebalus. Sako, po dviejų savaičių tokio vartojimo sijonai aplink juosmenį ima suktis labai garsiai 🙂 Nes citrina padeda absorbuoti katechinus (iš arbatos).

Lašiša su saldžiom bulvėm (batatais)

Jei žuvis vadinama smegenų maistu, tai saldžios bulvės – kūno degalais. Vėl svarbu šiųjų nepadauginti, nes racionaliausia per pietus gauti  17g proteino (išeitų 85g žuvies) ir 5 riekeles saldžių bulvių. Jos suteiks net 4g ląstelienos ir tik 112 kcal.

Jogurtas ir avietės

Jogurtas – nesaldus, o riebus – Kalcis ir D vitaminas, o avietės – ląsteliena. Todėl puodelį jogurto reikia gardinti puse puodelio aviečių ir išeina truputį saldu, truputį skanu ir labai naudinga.

Grybai ir jautienos faršas

Čia gal burgelių valgytojams toks receptas? Grybų puodelyje yra tik 16 kcal, o grybai apgauna ir sukuria miltų efektą, skanina faršą, palaiko nuosekliai pastovų cukraus lygį kraujyje, dėl to neištinka bado priepuolis. Bet abejoju, ar man taip labai norėtųsi tokio makalūzo…

Žiediniai kopūstai ir aliejus

Kas čia gero? Žemas glikeminis indeksas, palaiko nuoseklų cukraus lygį kraujyje, vadinasi, nėr alkio. Ne viena studija rodo, jog žemo glikeminio indekso produktai labai dera lieknėti, sukuria palankią biocheminė reakciją ir šiaip naudingi, nes nėra krakmolo. Siūloma juos trumpai pakepinti su alyvuogių aliejumi, tikrai tik neilgai, kad išliktų daržovės traškumas, ir skanaus 🙂

Pistacijos ir obuoliai

O čia tai naujiena! Bet sakoma, jog tai puikus vidurdienio užkandis, jei nėra kada sėst prie stalo, nes derinys supažindina skaidulas, geruosius riebalus ir proteinus. Aišku, irgi tik nedaug to gėrio reikia, ir gal net nesūdytų pistacijų. Bet ar tokių pas mus yra?

Juodas šokoladas ir migdolai

Na, štai prašom, vadinasi, ne veltui jis – geriausias pasaulyje meilužis – visada traukia! Ir sakoma, jog dar skatina svorio kritimą. O poruojant tą skanųjį malonumą su migdolais, kuriuose esama proteinų, gaunamas tiesiog nepakartojamas derinys gomuriui, palaikomas pastovus cukraus lygis kraujyje, užtikrinamas sotumas, išsaugoma gera nuotaika.

Na, tiesą sakant, čia jau kaip kam… Vieną gabaliuką to gerojo meilužio atsilaužus, gali būti nelengva ir sustoti.

Bet kodėl tokių porų neišbandyti? Skanaus!

Info foto webmd.com

 

 

“Ružavos” tabletės su idėja

Vakar į svečius užsuko vieno populiaraus žurnalo redaktorė. Ėjo pro šalį, ieškojo savo draugės, nerado, pataikė pas mane. Tai išgėrėme kavos, paplepėjome apie gyvenimą ir jo prasmes. Sužinojau, kad vasarą žmonės nė velnio neskaito jokių portalų, blog’ų ir kitos elektroninės žiniasklaidos formų. Į paplūdimius ir hamakus miškuose visi nešasi žurnalus ir knygas. Bet visi visi visi, kad ir ką skaitytų, kad ir kaip gražiai gyventų, turi labai labai labai daug visokių problemų.

Vieni jose skęsta kankindamiesi, kiti sprendžia pokalbiais su draugais ir vaistais. Būtent “ružavomis” tabletėmis.

Taip sakė kaimynas, kai prieš porą dienų išgyvenau nemalonią situaciją. Tas kaimynas, gydytojas, ne šiaip koks vyriokas, patarė išgerti ružavų tablečių. Kai išsižiojau nustebusi, kas tai per tabletės, jis šyptelėjo – tai išgerk raudonų. Aha… Tik tada sumečiau, kad stresui tiesiog reikia turėti savų tablečių, kurios padeda bet kuriuo atveju. Kol kas dar tokių nebuvau atradusi, bet išgėriau draugės psichologės patarta “neružavų” ir palengvėjo. O tas daktaras vėliau sms’u parašė, kad moterys dažniausiai net nežino ką geria, todėl žino tik tabletės spalvą…

Kodėl tai pranešu? Manau, atėjo laikas ir šiame bloge sukurti “ružavų” tablečių skyrelį. Nes per pusantrų blog’o gyvenimo metų kritalizavosi lankytojų interesai ir prieraišumai, skaitymo dinamika ir periodiškumas.

Juk blogas – tarsi vaikas, tarsi kempinė, susiurbianti visokių dalykų. Tik atrodo, parašei ir nuėjai tolyn gyventi savo gyvenimo. Tačiau to vaiko negali palikti be priežiūros ir dėmesio. Vis užmetu akį. Pastebiu, kai parašau postą, tas naujas darinys tarsi ima elgtis savaip. Kasdien jį perskaito 30-50 žmonių, žiema būna net ir 100-150.

Dar įdomu ir kokie skaitytojų skaičiai dominuoja šiokiadieniais, kokie laisvadieniais. Ir teisūs tikinantieji, jog žmonės aktyviausiai socialinius tinklus ir blog’us “vartoja” darbo savaitės metu ir darbo valandomis.

Pastebiu, jog yra ir specifinė naktinių skaitytojų kategorija, kuri nuosekliai gilinasi į jausmingus postus apie žmonių tarpusavio santykius, bendrabūvio, meiles, išdavystes, prieraišumus, etc. Būtent tos skaitytojos, kažkodel įtariu, jog tai – moterys, užvedė ant vienos minties. Iš tos “ružavų” tablečių serijos.

Neabejoju, jog šiais laikais, kai bemaž kasdien susiduriame su stresais darbe, namie, su tėvais, vaikais, vyrais, žmonomis ir meilužėmis, neįmanoma išgyventi be profesionalių patarimų.

Gerų specialistų – draugų ir pažįstamų – turiu daug, panaudodama jų žinias bei patirtį, irgi galiu padėti kitiems. Tad galite rašyti, klausti, aiškintis tai, kas neramina, slegia, erzina, neleidžia miegoti.

Adresas: soonplace@gmail.com

Atsakymą išknisiu iš po žemių. Padėsime šiuolaikiškai, tyliai, in corpore. Net pelės necyptels.

O kol kas pasiimu seną senučiuką tėvų laikais garbintą romaną “Moterų laimę” (E. Zola) ir atsipalaidavusi išeinu kaifuoti. Ir svajoti apie laimę…