Dolce vita 

Senokai buvau išėjusi pasižmonėti. O kai nusigavau į Juozo Statkevičiaus maudymosi kostiumų kolekcijos (vyriškų apatinių irgi) pristatymą, sužinojau – pagaliau ateina! Vasara ir šiluma! Elegantiška, saldi, rieboka ir su šampano purslais!

  
  

Taip pranašauja žinomiausias drabužių dizaineris, sukūręs paplūdimio ansamblių kolekciją.

Beje, išsirinkti derantį ir patogų maudymosi kostiumą, iš tiesų, nelengva. Arba netinka, arba nepatinka. O Juozas dar sako tiesiai – LT žmonės apskritai skiria per mažai dėmesio šiems rūbams. Nublukę, išsitampę, per maži, per dideli. Tokie drabužių vaizdai vyrauja pajūriuose.

  
  

O ką aukština jis pats?

Pirmiausia – tobulą šou. O jame – gal net nelietuviško gyvenimo normos.

Balto šilko chalatai, susiaučiami paplūdimio sijonai, maudymosi apdarai, dabinti ir marokietiškais motyvais, puloveriai, karštis, podiumo pakraščiai, imituojantys smulkiausią baltą smėlį, medžio lentelių takai, vingiuojantys tarsi vandens link, tobulas muzikos takelis, net žuvėdros klykia. Užsimerki – tiesiog jūra ir Kanai.

  
  

Beje, giliau ieškodamas, supranti, kad Meistras puikiai valdo situaciją. Džiugu, kad jį renkasi tarptautinė kompaniją, viešinanti savo produktą. Ledus. Dar iki šou visi buvo gerokai jais užganėdinti. Ir ilgiau kaip valandą laukdami pasirodymo, ramiai sau virškino suvalgytas porcijas ir spragsėjo telefonais. Geras atradimas. Paryžiuj, kai kolekcijos vėluoja po valandą, neduoda net vandens.

  
  

Su Žilvinu Grigaičiu (šou eilės kaimynu) juokavome, kad Juozo lediniai rėmėjai sujaukė protą visiems. Patys sušlamštėme po stiklinę cukraus, mažiausiai. Bet kas nepasidavė saldžiajam ledų gėriui, sulaukė prašmatnaus šampano po kolekcijos pristatymo.

O Juozas, kaip ir Juozas – visada aukštumoje. Jis žino, ką daro, kai kuria šou pagal užsakovo mostus, kai pristato savo autorines kolekcijas, kai po šou fotografuojasi su gerbėjais ir draugais tarp ledų ir motorolerių. Jis išmano ir kaip išsukinėti produktą, ir kaip įtikti publikai.

  
  

Patirtis leidžia daryti stebuklus lygioje vietoje.

Tad kokius maudymosi kostiumus Juozas siūlo?

Baltus, nude, rudus. Kaip ir priklauso solidiems ledams: pienas, vanilė, šokoladas. Linijos – ištisos, o drabužis sudėliotas taip, kad ilgintų ir lieknintų, kad dengtų tai, ko nebūtina matyti kitiems.

Ant galvų jis suka tiurbanus arba riša kaspinus, juosmenį juosia dirželiais, liepia autis kūno spalvos aukštakulnius, ant rankų kabinti daugybę apyrankių, ant kaklo – perlų vėrinius. Ką tai reiškia? E-le-gan-ciją!

Nukabinus šou variantui būtinus aksesuarus, liktų geros kokybės pajūrio drabužiai, atsiduodantys juozišku braižu. Jokių vulgarumų, akiplėšiškumų, nuogumų. Viskas atrodo paprasta. Bet taip tik atrodo…

  

Dar iki šou darydama interviu su Juozu, išgirdau, jog šio žanro drabužiai – intymi, subtili ir sunkiai įveikiama patirtis kiekvienam kūrėjui. Gali būti pravalgęs dantis su suknelėmis ir paltais, bet kai tenka sustyguoti paplūdimio apdarą, lengva nebūna.

Ką dar jis pataria vartotojui?

Ieškoti tokio paplūdimio apdaro, kuris būtų su specialiu pamušalo audiniu, nes sintetiniai pluoštai (ypač nebrangūs) yra ploni ir nepadeda nei figūros linkiams, nei kostiumui. Aišku, medžiagos turi gerai kvėpuoti, lengvai džiūti, netroškinti kūno sintetiniame apvalkale.

Savai kolekcijai jis, kad ir naudojo nepigius pluoštus, visus maudymukus siuvo tik keliasluoksnius, tvirtai apgobiančius net ir tobulas manekenių figūras. Bet po šou prisipažino, kad sunku buvo rasti gerų figūrų merginų. Ne veltui “Victoria’s Secret” angelai taip aukštinami. Liekna ir estetiška – ne visada tapatu.

Dar Juozas liepia žvalgytis ištiso apdaro. Būtiniausiai. Sako, atskiros dalys turi amžiaus cenzą. Ir gana trumpą.

Ir dar siūlo atsipalaiduoti ir nesukti galvos dėl mados.

A propos pridurčiau Juozo kolegės, VDA docentės Renatos Maldutienės pastebėjimą kita tema, tačiau tinkama ir chrestomatiniam požiūriui: “neturiu kuo apsirengti, viskas išėjo iš mados…”

Mada yra galingas drakonas, monstriška pramonė, įtakingas verslas. Toks pat didelis, kaip farmacija ar nafta. Tad joje nieko nebūna atsitiktinio, o tendencijas dėlioja ne dizaineriai. Bet tai jau kitos operos uvertiūra, apie kurią parašysiu po kurio laiko.

Grįžtu dar prie vienos puikios Juozo minties, tinkamos ne mados kuluarų tyrėjams.

Tik sulaukus 40- ties, aplanko savaiminis stiliaus jausmas, nes tik tuomet susiformuoja žmogaus tapatumas. O išvaizdos reikale jis ir yra didžioji sėkmė.

Beje, panašiai tikino ir Susanna Kebelka, meilės romanų dainė, gyvenimas prasideda tik nuo 40!

Dolce vita!

Juozo triusikai ir visi kiti labai svarbūs žmonės

vb6

Užsisukau darbuose, nors reikšmingais jų rezultatais pasigirti negaliu. Tik ar visada daug veikdami, kažką svarbaus padarome? Žinoma, kad ne. Bet kai atsisėdu ir pagalvoju, viskas, šiandien darbus baigiau, pirma kilusi mintis būna pati banaliausia ir kvailiausia – ką dar galėčiau nuveikti…

Taigi veikiu, bent rašydama.

is Vienos2

Pabuvau Vienoje. Ne, ne Eurovizijoje. Kitame reikale teko pasibūti, aplankėme du įdomius žmones, kurių istorijas jau paruošiau eteriui, bet kadangi užgriuvo krepšinio vakarai, laidų, tikėtina nebus net iki birželio. Bet paskui atsigriebsime vasarą, rodysimės su visokiomis prikauptomis temomis, kalbėsime, ką žmonės veikia visą vasarą ir kuo gyvena…

viena3viena2

Taigi grįžtu prie Vienos. Beje, šioje nuotraukoje kaip austrų televizininkai repetavosi prieš Euroviziją. Tiksliau grįžtu ne prie Vienos, o į už jos gerokai nutolusį Limbergo miestelį, kur pasimatėme su Erwinu Wurmu. Kas žino tą pavardę? Manau, mažai kas, net ir patys austrai nelabai išmano, kas jis toks.

wurm intrwurm intr3wurm intr2

Bet pasaulio galerijos ir muziejai šį menininką didžiai gerbia, stvarsto jo kūrinius, jei tik įperka. Šiuolaikinio meno pasaulis jau neįsivaizduojamas be E.Wurmo skulptūrų. Apie tą apsilankymą greitai parašiau pasipasakojimą žurnalui “Žmonės”, nes jau buvo atėjusi mano eilė išsipažinimams, o kadangi kažin ką gero pasamprotauti nebuvau iš anksto sugalvojusi, tad išgelbėjo austrų avangardistas, sykiu ir meno provokatorius, besirūpinantis ne tik menais, bet ir gyvenimo kokybe. Nors sako, pilis, kurioje gyvena, jam nelabai rūpi, bet su kokia meile apie ją kalbėjo…

Net mano operatorius Raimis, visko matęs, visko filmavęs,  sakė – ohooo…

raimis

Nesiplėsiu, pačias sultingiausias dalis palikau laidai. Va ten tai ir Erwinas Wurmas pasipasakos. Ir apie gyvenimą, ir menus, ir aš pastebėsiu tai, už ko akys kliuvo jo gigantiškose valdose.

wurm castle2wurm castle

Ir birželio 6d. labai prašom pasižiūrėti ir pasigrožėti, koks tas šiuolaikinių meno legendų gyvenimas.

O dar svarbiau paskui nepraleisti paties menininko apsilankymo Lietuvoje. “Vartų” galerijoje ir ŠMC Erwino Wurmo darbus bus galima apžiūrinėti visą vasarą. Bet siūlyčiau labai netempti ir parodas aplankyti kuo anksčiau, net kai pats autorius jas pristatinės. Verta, tikrai labai verta jo pasiklausyti, pamatyti darbus, nuo kurių meninių poteksčių alpsta pasaulis. O šiaip, ganėtinai impozantiškas tatai vyriškis, tyliai sau gyvenantis pilyje.

Krauze

Kita ponia, kurią irgi pažinau Vienoje, Angelika Krauzė, Lietuvių bendruomenės pirmininkė. Vėjas, ne moteris. Gal net visas uraganas. Taip išpasakojo savo kelius ir idėjas, kad pagalvojau, gyvenime viską lemia ryžtas: sumąstei, turi minčių ir varyk pirmyn. Norėsi, savo būtinai pasieksi, kaip tai daro Angelika, kurios vyras ir uošvis darbuojasi Lichtenšteino princo sode. Kaip ten pateko? Kol kas neišsiduosiu, bet jei pasakotų ne pats, nepatikėčiau.

Išvaikščiojom tą sodą skersai ir išilgai su Martynu, Angelikos vyru. Nei kokių apsaugų, nei kampuotų vyriškių – prašom, slampinėkite visi. Tik nelieskite vejos… Ir ką sau manote, kaip Martynas sako, viskas su Princu ir darbu būtų gerai, jei tik daugiau mokėtų… O žmona priduria, iš tokio darbo išeinama tik į pensiją… Gera istorija bus.

su angelikaviena operaviena centr

Kiek kas kam moka ir kaip austrai taiso dantis už dyka, viską laidoje išpasakos Angelika. Klausimas, kada rodysim, dar neatsakytas, bet irgi birželį.

viena4

O kol kas einu ruoštis kitos savaitės “Dermės linijai” – konferencijai. Net jaudinuosi, rinksis respektabilus moterų būrys ir dalykiškai kalbėsimės apie labai svarbias gyvenimo atsparas: santykiai, grožiai, stilius. Ne pačios kalbėsimės, bet minkštai gyventi mokys patikimos lektorės.

http://violetalisa.com/2015/04/22/dermes-linija-2/

Ir dar skubu išrašinėti nufilmuotą Juozo Statkevičiaus interviu, kitą savaitę jis pristato maudymosį kostiumų kolekciją. Ir pats kalba, juokindamas iki ašarų, kad nusibodo jam tuos triusikus matuotis… Interviu jau turiu, telieka sulaukti vaizdų iš renginio. Ir išsiaiškinti, kokie tie Juozo triusikai.

Na vėl Juozas kals be skrupulų…

jsjs2

Iš šiaip atšilo…  Gal praeis noras dirbti…

Valio, pavasaris! Valio, “Kino pavasaris”!

wild tales

Ar yra kas nemėgsta kino ir filmų? Ar yra kam nerūpi kas bus rodoma kitą savaitę prasidėsiančiame „Kino pavasaryje“? Ir man jau neramu kaip tvarkytis su gyvenimu, ir žiauria trauka pamatyti kuo daugiau filmų.

http://kinopavasaris.lt/lt/programa

Jau pusmetį mums, žurnalistams, festivalio rengėjai vis pateikia žinių apie filmus, jų žvaigždes, į Lietuvą atvyksiančius režisierius, parodo ir po vieną kitą filmą.

Michel Hazanavicius

Ir didžiausioji intriga, jog festivalyje ketina lankytis  Michel Hazanavicius, “Artisto” laimėjusio kelias Oskaro statulėles, režisierius ir scenaristas.  Žmogus, gerokai susijęs su Lietuva tiesioginės giminės šaknimis.
Planuoju jį pasikalbinti laidoje, cross fingers, kaip sakoma 🙂

http://www.theguardian.com/film/2012/feb/27/artist-oscar-best-picture

O visai neseniai rašiau apie su didžiausiu džiaugsmu pažiūrėtą „Šiuolaikiniai žvėrys“. Prie šio darbo rankas prikišo ir broliai: Agustín Almodóvar ir Pedro Almodóvar. Nuoširdžiai patariu įsiminti šio filmo pavadinimą ir būtiniausiai susirasti jį „Kino pavasario“ programoje. Nė minutės nesigailėsite, ypač jei prijaučiate juokams. Nebanaliems.

wild
O būsimą šeštadienį savo laidoje kalbinu „Kino pavasario“ direktorę Vidą Ramaškienę. Visko ten prišnekėjome apie gyvenimą, kiną, festivalius ir net Rembo 🙂

V.Ramaskiene_2013 kanaiSan Sebastiano uždarymas

Be kita ko Vida dar ir nurodė, jos manymu, būtiniausius aplankyti filmus. Trumpai čia ir suminėsiu.
1. „Šiuolaikiniai žvėrys”

2. „Mamytė“

3. “Gėlės“

4. „Feniksas“

5. „Eizenšteinas Gvanachuate“ (rež. Peter Greenaway)

Su Sarajevo kino festivalio direktoriumi Mirsad Purivatra

Greta šių rekomendacijų apie kiną ir televizijoje turime su kuo pasitarti bei ko pasiklausti.
Mano kolegė, laidos „Durys atsidaro“ vedėja Lolita Bytautaitė kasmet mums pateikia visą paletę patarimų, susijusių su „Kino pavasariais“.

su Lola Kanuose

Jau daug metų Lolita gilinasi į kiną ir nusimano apie jo gelmes iš esmės. O rengdama laidą „Kino pasaulis“ ji išmaišė visus kino festivalius. Ir net turėjo pačią žaviausią pravardę – Lola Kanskaja.

Taip pajuokaujam iki šiol, nes Lolita, nuo 1997 metų pradėjusi važinėti į Kanų kino festivalį, jame nesilankė tik pastaruosius dvejus metus. Nors ji pastebi, kad Kanai kinta į komercinę pusę, tačiau tikina, bet kuriuo atveju ten pasibūti yra didžioji palaima.

Su Una ir Lola

O ką Lolitai reiškia „Kino pavasaris“?
„Tai – gyvenimo būdas, tai – intelektualios atostogas, kurias planuoju kruopščiai ir atidžiai. „Kino pavasaris“ sudėlioja savotišką gyvenimo ritmą, kai kas vakarą po darbo einu į kiną ir tuo ritmu gyvenu visas dvi savaites. Be to, ten pamatau geriausius Europos ir pasaulio filmus, sutinku žmonių, kurių niekur kitur nesutiksiu.“

Ką ji rekomenduoja žiūrėti Vilniaus kino festivalyje?
„Pirmiausia tai, ką pati mačiau festivaliuose: „Šiuolaikiniai žvėrys“, „Mamytė“, „Rami širdis“, „Gėlės“, „Timbuktu“, „Trapus gyvenimas“, „Nulis motyvacijos“, „Feniksas“.

Patariu rinktis meistrų darbus: „Ponas Terneris“ (M. Leigh), „Rūsyje“ (tiems, kam patiko praeitų metų trilogiją apie meilę, tikėjimą ir t.t.), “Pazolinis” (A. Ferara), „Taksi“ (kas mėgsta stilingą Irano kiną).

Komedijas : „Meilės sala“, „Šaunūs senukai“.

Festivalių favoritus : „Magiška mergina“, „Užkadrinis balsas“.

Kritikai rekomenduoja pamatyti „Meilė yra keista“.

Metų atradimais laikomi šie filmai: „Žiaurumas“, „Jos vietoje“, „Kiek valandų tavo pasaulyje?“.

Taigi prašome griebti „Kino pavasario“ programą ir atidžiai ją išstudijuoti. Susitiksime kine 🙂

Vida Kanuose

Trumpiau ir dažniau

Gavau vertingų patarimų kaip rašyti blog’ą iš kolegės Beatos Nicholson, patyrusios blogerės ir visokių reikalų žinovės.

Susitikom išankstinėje “Kino pavasario” peržiūroje. Žiūrejome puikų, nuostabų ir absoliućiai viso dėmesio vertą filmą “Šiuolaikiniai žvėrys”. Jei dar nenumatėte, ką rinktis kino festivalyje, be šio filmo neapsieikite. Juoksitės iki ašarų arba kaip sakė kino kritikas Edvinas Pukšta, tikra ta žodžio prasme žvengsite.

Ir besilinksmindami pažinsite ryškiausias šiuolaikinio gyvenimo ydas. Nesvarbu, kad veiksmas vyksta Argentinoje, visi visur esame vienodi, todėl pasižiūrėti į save iš šono labiau nei pravartu, ypač kai tai atspindima juodojoje komedijoje. Kritikų teigimu, “Šiuolaikiniai žvėrys” – vienas iš puikiausių festivalio darbų, nuominuotų “Oskarui”.

Apie tai, į ką dar festivalyje verta griebti bilietus, pranešiu netrukus, jau turiu išklausiusi svarių kino žinovų ir net festivalio direktorės Vidos Ramaškienės rekomendacijų.

O grįžtant prie Beatos patarimų, sulaukiau idėjos, jog rašyti blog’e reikia trumpiau ir dažniau. Ji žino ką sako, nes savo populiarų blog’ą rašo kasdien! Oi, man taip neišeis.

Ir ko gero, vieni esame trumpų, kiti – ilgesnių distancijų bėgikai. Matyt, esu prie ilgųjų, bet niekada nevėlu keistis. Taigi imsiuos trumpesnio žodžių žaismo.

Pažiūrėsim kas iš to išeis.

Ar ne per trumpai šįsyk? 🙂

 

Panaudotos “Kino pavasario” nuotraukos

 

Rusiška tradicija ir Cesaria Evora

alan-1
Kai Lietuvoje svečiuojasi Alanas Broach, būna labai linksma.

Tikrai suprantu, jog jo pavardė žinoma tik rimtiems finansų analitikams, labiau susijusiems su mokesčiais ir jų teisingais tvarkymais, tačiau Alanas į Lietuvą atvyksta kelissyk per metus mokyti kitų. Jo atsakomybė – stipriai įspūdinga ir šiuo metu jis yra vienas iš partnerių ir mokesčių ekspertų pasaulinės įmonės PricewaterhouseCoopers Maskvos biure.

https://www.linkedin.com/pub/alan-broach/4/a32/562

Tačiau Alan Broach vardas didžiausios muzikos žvaigždėms (nekukliai vardijant, Rod Stewart, Cesaria Evora, Robert Palmer, Prince, Jon Bon Jovi ir daugybei kitų) buvo toks pat svarbus kaip „Tėve mūsų“.

rod

Kodėl? Ogi todėl, kad savo laiku Alanas tvarkė tų garsenybių finansinius reikalus ir buvo vienas iš didžiausių Britanijos muzikos industrijos ryklių. Prodiuseris. Nesunku įsivaizduoti kokia galia slypi jų rankose tame pasaulyje…

Taigi muzika – Alano praeitis. Dabartis – finansų reikalai. Šiuo metu su žmona jis gyvena Maskvoje. Bet kaskart susitikę pasitikslinam, ar dar vis joje. Jau gal metus buvęs prodiuseris ruošiasi pustyti padus ir nuolatos įsikurti netoli Barselonos.

Bet apie finansus nerašysiu. Nei suprantu, nei tai labai įdomu.

Intriga slypi Alano praeityje ir žvaigždžių gyvenimuose, kurie tiesiog ėjo per prodiuserio rankas. Tad jis puikiai žino, kiek iš koncertų uždirba mega žvaigždės, ko jos labiausiai bijo, kaip elgiasi kai baigiasi koncertai, kada užmiega prie baro ir t.t. Pikantiškumų ir linksmų užstalės istorijų – nors vežimu vežk.

Nesigiriu, kad Alanas apie slapčiausius delikatumus plepa prie pietų stalo. Privatumas – etikos ir kultūros dalykas. Tačiau sykiais nubyra pikantiškų nuotrupų, pataikančių į pokalbių kontekstą. Ir neslėpsiu, su šiuo žmogumi būna žiauriai smagu.

O vakarykštės istorijos tiek prajuokino, kad burnos neužsičiaupė. Ir tai, ką čia perpasakosiu, atsiklausta, pasitikslinta, ar galima viešinti.

cesaria 2

Taigi kai Alanas organizuodavo šviesios atminties dainininkės Cesarios Evoros koncertus, ne vienas iš jų vyko Maskvoje. O ten tai jau būta ir apsiausties, ir pamišusių fanų, ir limuzinų, ir cirkų, kuriuos pats prodiuseris dar ir pakurstydavo.

Tai štai pasitinka Alanas Broach Cesarią Evorą Maskvos oro uoste su limuzinu.

Kompanija sėda į automobilį vykti į viešbutį. Cesaria išsitraukia cigaretę ir, atsiklaususi ar galima, užsirūko. Praveria langą.

Vairuotojas, viso to nematydamas – limuzinas ilgas, vietos daug, langų dar daugiau, uoliai vairuoja, mina miesto link. Tačiau nuo didelio greičio ir praviro lango atsiradęs gaudesys jį sutrikdo. Pasuką limuziną šalikelėn. Sustoja. Cesaria jau spėja surūkyti savo cigaretę, langą uždaro.

limusin

Vairuotojas išlipa iš automobilio, apeina jį, atidžiai apžiūri langus, ratus. Kiekvieną padangą uoliai paspardo.

Dainininkė, atsisukusi į Alaną, nustemba – ką tai reiškia. „Nieko rimto. Čia tokia rusiška tradicija – prieš važiuojant paspardyti ratus“, – rimtai atsako prodiuseris. Limuzinas nuvažiuoja.

Kad būtų dar įtikinamiau, Alanas paprašo vairuotojo, kad tas, vos Cesariai įsėdus į automobilį, išliptų ir kaskart reikšmingai  paspardytų ratus.

Kitą dieną, po koncerto Kremliaus rūmuose Cesarios gerbėjai, užplūdę visus išėjimus, siekia pamatyti savo žvaigždę, gauti jos autografų. Minia tiek veržiasi, kad apsauga, grandine prispaudusi gerbėjus prie sienų, sukuria dainininkei koridorių saugiai pasiekti limuziną.

Alanas, apkabinęs Cesarią, sparčiai pralekia koridoriumi, sėda į limuziną ir tas ima važiuoti.

Dainininkė staiga atsisuką į Alaną ir nestebusi klausia, kodėl vairuotojas nepaspardė ratų.

„Jau. Paspardė prieš mums išeinant“, – rimtu veidu atsiliepia prodiuseris.

Dar po kelių dienų, nuvežęs išvykstančią Cesarią Evorą į oro uostą, Alanas, išėjęs iš pastato, pamato limuzino vairuotoją, vėl uoliai spardantį ratus.

„Eik velniop su savo spardymais, šou baigėsi“, – linksmai pratrūksta prodiuseris, spardymu įtikėjusiam vairuotojui…

Juodos avys baltos lankos

bookshops

Kai ganausi po knygynus, ištinka lengvas panikos priepuolis.
Atrodo, su kiekviena diena kažką prarandu – neperskaitytų knygų nemažėja, o naujai išleidžiamų daugėja tarsi iš gausybės rago.

Įėjusi į knygyną pasimetu dar ir dėl to, kad visada mėginu racionaliai elgtis, kitaip – sudie, proteli. Nors suvokiu, ko noriu, vis tiek nežinau prie ko pulti: naujienų, reikšmingai numeruojamų skaitomumo skaičiukais, ar senųjų naujais vertimais, patraukliais viršeliais.

Sėsti skaityti vietoje ar išsirinkus skuosti namo ir atsiduoti palaimai. Naują knygą mėgstu pirmiausia pavartinėti, paskaitinėti visus viršelius. Net metrikas. Man įdomu kas išvertė, kas redagavo, kas iliustravo. Viskas, kas siejasi su knyga, man regis tarsi stebuklas.

Net kvapas svaigina. Ir kad nenusvaigčiau galutinai, išsirinktąją garbingai pasidedu prie ir taip nemenkos krūvos knygų, kurios laukia kada ateis jų laikas…

knygos

Bet dažniau būna dar kitaip. Sulaukiu Knygų mugės ir jau ten išlaidauju taip, kad net nesmagu prisipažinti. Ir tik dėl to, kad taip yra pigiau. Juk knygynuose knyga kainuoja ir per 40 litų (dar nesugebu greitai išsiversti į eurus). O jei pirkčiau tiek, kiek prisivartau, baigtųsi nekaip. Tad knygynai dažniau ir lieka pasiskaitinėjimams, dovanų paieškoms ir tiesiog maloniam laikui.

kny2gos

Gerai, kad turiu draugių maniakių, galinčių per naktį sugraužti romaną ir praprusinti apie vertingiausias leidybos naujienas. Knygas iš jų ir skolinuosi. Nemanau esanti originali. Bet tikrai nesitikėjau, jog taip pat elgiasi daug kas. O vakar, eilinį sykį besisvaigindama knygyne, viena akimi stebėjau kiek žmonių perka knygas. Per valandą tai padarė vos keli!

knygyn

Skandalas! Kaip knygynai ir išgyvena? Žmonių juose stumdosi ir su kavos puodeliais kėpso daugybė, o perka retas.

Pagalvojau, pravartu šitai pasiaiškinti su žinomomis moterimis, rašančiomis ir skaitančiomis.

Kaip ir ką jos perka knygynuose?

„Moters“ žurnalo redaktorė Gražina Michnevičiūtė

Grazin

Ko gero, esu senamadiška – negaliu gyventi be knygų ir knygynų. Man vis tiek nėra nieko malonesnio nei užuosti naujos knygos kvapą ir įsirangius į lovą, pasinerti į skaitymą. Žinau, kad elektroninė skaityklę daug patogiau vežtis į kelionę – joje gali sutalpinti krūvą knygų ir vietos ji pati užima nedaug. Tačiau man reikia fizinio kontakto su popieriumi – ir viskas.

Iš tiesų, knygas perku retai. Man reikia daug laiko, kad apsispręsčiau pirkti kokį romaną ar albumą, ar ne. Turiu keletą draugų, kurių visada klausiu, kas naujo išleista, ką jie skaito. Mano ir jų literatūriniai skoniai sutampa, tad žinau, jei jie rekomenduoja – bus ir man įdomu. Perskaitau ir kai kurias knygų apžvalgas žurnaluose.

Nenoriu namuose kaupti leidinių, kurių galbūt niekada gyvenime neatsiversiu. Tačiau knygyne be jokios sąžinės graužimo galiu praleisti kone visą dieną. Kol apžiūriu, apčiupinėju knygas praeina ne viena valanda. Turiu silpnybę muziejų, meno galerijų knygynams. Ir jau kai tik atsiduriu kokiam mieste, pažiūrėjusi parodą, ilgam užstringu muziejaus parduotuvėje.

Juvelyrė Jurga Lago

Lago

Galvoje turiu “sąrašiuką”, kas mane domina ir ką turiu perskaityti gyvenime, pagal jį ir renkuosi knygas, taip pat skaitau ispaniškai, nes mano vyras yra tikras skaitymo maniakas ir namuose daugybė puikių ispaniškų knygų.

Šiemet, kadangi rašiau knygą paaugliams, skaičiau literatūrą, skirtą jiems. Knyga bus išleista 2016 rugsėjį. Anksčiau eidavau prie užsienio grožines literatūros, dabar pirma apsižvalgau lietuvių autorių.

Jaunystėje daug rašiau, o 18-os laimėjau Lietuvos jaunųjų literatų konkursą. Svajojau tapti žurnaliste, bet tėvai neleido…

Aktorė ir autorė Nijolė Narmontaitė

narmont

Dažniausiai einu tikslingai – jau žinodama, ko ieškau. Studentaujant, kada knygos, kaip ir visa kita buvo deficitas, pirkau viską iš eilės, ką tik pavykdavo gauti, todėl sukaupiau visą biblioteką knygų, kurių turbūt niekad neperskaitysiu. Dabar labai atidžiai renkuosi knygą: TEMA – visų pirmiausia.

narmon2

Kreipiu dėmesį ir į apipavidalinimą. Noriu nevienadienės knygos, ne “brošiurkos”. Ieškau tokios, prie kurios norėtųsi sugrįžti ir sugrįžti…

Aktorė ir autorė Gražina Baikštytė

baikst

Tikrai nesu knygų maniakė. Bet prieššventinės psichozės laikotarpiu ir aš apsilankiau knygyne, nusipirkau… du kalendorius: vieną sieninį N.Wolmer, o kitą – darbo.

Apskritai knygas perku retai. Kai rašiau knygą apie R.Tuminą, tiesiog “ryjau” aktorių ir režisierių autobiografines ir biografines knygas. Beje, daugiausia rusų: vien Lenos Korenevos perskaičiau tris knygas. A.Končalovskio “Возвышающий обман” -nereali ir daug kitų. Jas pirkdavau Maskvoje.

Mane užburia begalinis rusiškos sielos atvirumas, nors pati taip atvirai rašyti negalėčiau…

Nemažai knygų patys autoriai man atsiunčia su autografais, patikėk, pati tikrai nesu nė vieno prašiusi! Tai ir rusų, ir lietuvių autoriai. Pvz., su Lada Akimova pradėjome bendrauti FB, ji man atsiuntė savo knygas apie L.Gurčenko ir apie T.Šmygą, o aš ją pakviečiau į Tumino knygos pristatymą Maskvoje ir padovanojau savo knygos rusišką variantą.

baikstytė
Mano jaunystės bičiulio Arvydo Stasiulevičiaus knygos po jo mirties pasiliko man… O tai yra beveik visi E.Hemingway romanai, kitų to meto klasikų G.Markeso, M.Frišo, F.Sagan kūriniai. Turiu labai didelį norą vėl sugrįžti prie šių knygų ir būtinai tai padarysiu.

Dar nepamiršk, kad man teko filmuotis ekranizacijose tokių rusų rašytojų, kaip Andrejus Bitovas ar Vasia Aksionovas. Dabar Lietuvos Ryto TV rodo rusų 32 serijų serialą “Jermolovai”, kuriame vaidinau.

Mano vaidmuo nėra didelis, pasirodau vos trijose serijose, bet siužeto prasme jis svarbus. Filmas pagal populiarios rusų rašytos Annos Bersenevos trilogiją: 1. “Яблоки из чужого рая”, 2. “Антистерва”, 3. “Мурка, Маруся Климова” (Антистерва – 2). Žinoma, autorė man padovanojo šią trilogiją, kurią skaityti buvo gal net įdomiau, negu žiūrėti serialą. Mano personažą – šlėktą Christiną Konoplič senatvėje turėjo vaidinti lenkų aktorė Beata Tyškevič, bet su ja nepavykus susitarti, staigiai iškvietė mane. Labai įdomi ta Jermolovų giminės saga, o ir filmuotis labai patiko, nors lengva nebuvo…

Esu skaičius ir mūsų teatro įžymybių autobiografijas, esė… Ir pastebėjau vieną bendrą tendenciją: pirmoji knyga būna pati įdomiausia, po to puoli skaityti to paties autoriaus išleistą antrą, o joje jau randi daug pasikartojimų. Trečioji paprastai būna “iš piršto išlaužta”.

Taip galiu pasakyti ir apie Jelenos Korenevos knygas. Jos romanas-biografija “Идиотка” buvo nuostabus, o biografinė proza “Нет – Ленка” – jau ne toks, o jos “dovana pačiai sau”, kaip pati sako, knyga “Твари творчества” – būtent “iš piršto laužta”. Panašiai manau ir apie G.Dauguvietytės ar D.Kazragytės knygas, kurios kuo toliau, tuo mažiau mane sudomina ar žavi… Gal kam atrodo kitaip…

Kalėdų senelis man atnešė naujausią mėgstamo O.Pamuko knygą “Sniegas”, tik dar nepradėjau skaityti.
Na, o apie pas mane “atėjusias” Kęstučio Navako ar Ilzės Butkutės knygas gal patylėsiu.
Violeta, ar manai, kad man reikia knygas pirkti?

knygynai

Štai toks išėjo paatviravimas apie knygas ir knygynus.
Dėkoju „tyrimo“ dalyvėms už išsipažinimus ir asmeninio albumo nuotraukas.

O aš, vartydama naujus leidinius ir svaigdama toliau, laukiu Knygų mugės 🙂

Apie croissantus, sultinį & The Mirror stage

Kartais savaitgaliai labai pavyksta. Ir be didelių pastangų. O kartais laikas tiesiog nueina šuniui po uodega. Kol turėjau šunį, tas laikas po uodega buvo irgi visai nieko. Nors tupinėdavom aplink kiekvieną, kitų šunėkų paliktą žinią, būdavo smagu.
Kai mano šuo sumanė iškeliauti į amžino gyvenimo plotus ir neliko kaip leisti laiko po šuns uodega, pradėjau kolekcionuoti savaitgalius pagal kitokius požymius.

Šiaip savaitgaliai gali būti geri ir labai geri. Vien todėl, kad jie yra savaitgaliai, tai – jau geras dalykas. O labai gerais ėmiau laikyti tuos, kurie palieka ir žinių. Ne tik malonumų.

Kas man labiausiai patinka?

Šeštadienio rytą ramiai pusryčiaujant planuoti laiką, ką čia tokio įmantraus nuveikus. O paskui nusispjauti į visus planus ir eiti kur kojos neša. Taigi praėjusį savaitgalį galiu pavadinti labai geru, nes kojos nešiojo į įdomias puses.

ndg4kasuba2

Su šviesa buvo aplankyta NDG ir Aleksandros Kašubos instaliacija. http://www.ndg.lt/parodos.aspx
Kadangi įspūdis buvo įkvepiantis, o Teodoro Kazimiero Valaičio retrospektyva jau buvo apžiūrėta anksčiau, tai dar susiradau ir Kazimieros Zimblytės ankstyvųjų darbų ekspoziciją.

ndg

NDG man žiauriai patinka ir ten jaučiuosi, kaip kokioj Saatchi&Saatchi galerijoje Londone. http://saatchi.co.uk/en-gb/

Tik kaskart išėjus iš NDG, norisi dar. Šįsyk nutariau nusivaikščioti iki ŠMC. Ir žygis geras, ir pažiūrėti buvo ką. http://www.cac.lt/lt/exhibitions/current/7338
Visai užstrigau ties Simono Fujiwaros darbu The Mirror stage. http://www.tate.org.uk/whats-on/tate-st-ives/exhibition/simon-fujiwara-1982

Ir ne dėl televizinio įdirbio, kuris visaip gadina požiūrius, bet pamatyti Simono Fujiwaros darbą labai rekomenduoju.

Žodžiu, meninė savaitgalio dalis buvo neabejotinai vykus, sujaudinusi ir net įkvėpusi. Bet tai dar kita tema.

O kai išėjau iš ŠMC, jau norėjosi valgyti. Ir kitaip nei įprasta. Keliskart per metus užsimanau sultinio. Neslėpsiu, Vilniuje jis – geriausias Pinavijoje. https://www.facebook.com/kepyklele.pinavija

pinav2pinav

Priežastis paprasta: ten ruošiama kibinų, o šiems reikia virtos mėsos, tad Pinavijos sultiniai yra tikrų tikriausi sultiniai, ne iš kokių dirbtinių kubelių. Ir dar, jei man lieka kibinas su aviena, būtent šie greičiausiai išgaruoja, gėris – be komentarų.
Be to, Pinavijoje yra labai skanių tortų, pyragų ir kibinų tešlos pyragaičių su visokiausiais vaisių gardumynais, kuriuos irgi kepa čia pat, vietoje, tad viskas visada šviežiausia ir puikiausios kokybės.

kibin2

Tiesa, ten maistu mėgaujasi nemažai žmonių. Ir kaskart atsiranda gudrių vietų užėmėjų, nes staliukų nėra daug, o gerbėjų užaugo jau gerokai. Taigi tie gudrieji įbėga, ant laisvos kėdės numeta paltelį ir stoja į eilės galą. Ir net nemirksi kai kiti, nusipirkę savų gardumynų, liūdnai ieško kur prisėsti ir randa tik ant kėdžių primėtytų daiktų. Bet visuomet yra variantas – drąsiai sėsti į užėmėjų vietas ir tuomet nesmagu bus tiems, gudriesiems.

Panašiai dedasi ir prancūzo Thierry kepykloje, bet ten užėmėjų mažiau, nes daugiau prancūziškumo. http://www.thierrykepykla.lt/lt/

thierry

Kai Užupyje atsirado pirmoji Thierry boulangiery, papūtė toks Paryžiaus vėjas, kad ten net ėmė budėti automobilių bauduotojai, nes prie gardumynų stojo nematytos važiuotų ir pėsčiųjų eilės, užsikimšo gatvė, o žmonės garsiai skandavo – norim dar! Juokauju. Bet arti tiesos, nes vien ką reiškia croissantai su migdolų kremu ir šokoladu! Atiduočiau pusė karalystės 🙂

cruas

Tad gero savaitgalio pabaigoje verta pasirinkti Thierry, o jau ten tikrai bus kuo džiaugtis.

cruas2

O štai dar vienas, paskutinis savaitgalio atradimas.

Būtent Thierry kepykloje dienos pabaigoje į dėžes sudedami tos dienos kepiniai ir jie keliauja utilizuoti… Kai tai išgirdau, prisirinkau duonos ir baguette, ir linksmai apdalijau kelias senjorų šeimas, kurios tikrai niekada nepasieks Thierry ir gal net nežino kokia skani būna prancūziška duona. Pasisekimas buvo toks, kad senjorai kraipė galvas, šildė duonos riekeles ant verdančių sriubos puodų, suprantama, tikras daiktas greitai apdžiūsta, ir paprašė – dar! Jei tik liks, atnešk vėl.

Pažadėjau. Nors kiek ir nesmagu prašyti duonos, bet prieš tai nusidėjau su Thierry croissantais ir puikia kava, ir vėl gavau vakarykštės duonos, skirtos utilizuoti.

Tai va koks išėjo puikus neplanuotas savaitgalis.

cruas3

Tiesa, jei žinote senų ar sunkiau vaikštančių žmonių, kuriuos norite pradžiuginti ypatinga duona, būtinai vakarais aplankykite Thierry (jo kepyklų yra jau ir kitose vietose) http://www.thierrykepykla.lt/lt/kepyklos  ir paklauskite – ar neturi išmetamos duonos. Palengvinsite gyvenimą abiem pusėms.

Foodie

su Aiste

Kas pasakė, kad modeliai nevalgo, tarė Aistė Misevičiū ir tapo žvaigžde, nurungusia žinomiausius pasaulio maisto kritikus. Vieno iš penkių populiariausių tinklaraščių Luxeat autorė dabar laikoma bene svarbiausia persona gastronomijos pasaulyje. Ir yra vienintelis aukščiausios klasės modelis, pradėjęs karjerą, susijusią su restoranų šefų darbo vertinimu.

aisteaiste2

“Man visada buvo įdomu valgyti ir ragauti, tačiau kai augau Lietuvoje, nebuvo maisto kultūros. Prisimenu, kaip su tėvais stovėdavome eilėse prie bananų ir apelsinų. Kai išvažiavau dirbti į Paryžių, maisto kultūra, aukštoji gastronomija ir maisto menas mane sužavėjo. Tai ir paskatino domėtis geros kokybės restoranais, kurių šefai gyvenimą skiria kurti ir tobulinti patiekalus”.

Kai Aistė rudenį apsilankė Vilniuje, mačiau, kiek džiaugsmo jos pasirodymas teikė restorano Naked bites šefui. Iki to matęs Aistę tik jos tinklaraštyje Luxeat, vaikinas neslėpė nuostabos, kad jį aplankė garsioji, pripažintoji restoranų vertintoja.

Tačiau Aistė labai atsargiai kalba apie mūsų restoranų maisto kultūrą. Kaip tikra diplomatė. Į klausimą – ar kur pietavo Vilniuje, ar gali įvertinti patiekalus – ji pripažįsta aplankiusi kelis žinomus restoranus. Bet itin aukštinamo šefo virtuvei gali tiesiai patarti ko nereikia daryti gastronomijos srityje.

aiste4

Kas dedasi kai ši moteris pietauja pasaulinę šlovę pelniusiuose restoranuose?

Šefai suka ratus aplink stalą, pasakoja ką ir kodėl darė vienaip ar kitaip, ir trukdo ragauti bei vertinti, neslepia Aistė, išmanymu ir smalsumu pakerėjusi švedų prodiuserius. Būtent jie, rekomenduoti Frantzen, vieno iš garsiausių Stockholmo restorano  http://www.restaurantfrantzen.com/en/ šefo, pakvietė Aistę filmuotis dokumentiniame filme Foodies.

http://www.luxeat.com/featured/

Filme penki garsiausi pasaulio maisto tinklaraštininkai keliauja po megapolius, lanko žinomus pasaulio restoranus ir valgo.
Foodies bus rodomas būsimo 2015 metų Kino pavasario programoje.

“San Sebastiano kino festivalyje į filmo peržiūrą susirinko pilnutėlė salė. Jaučiausi kaip vizito pas psichologą metu, tarsi psichoanalizės seanse – stebėti save iš šono buvo keista ir įdomu. Bet tai, ką darau, keliaudama ir ragaudama, man teikia didžiulį malonumą. Žmonės dėl sporto varžybų važinėja po pasaulį, kodėl to nedaryti dėl geros kokybės maisto”.

Labiausiai Aistė vertina japonų virtuvę. Į tolimosios šalies restoranus vakarieniauti ji skrido jau gal 15 kartų.

“Europoje esančios japonų virtuvės supratimas neatitinka tikrovės. Esu valgiusi daugybėje Tokijo, Kioto restoranų, kurie pripažinti visame pasaulyje. Japonai išvis laikomi kokybiško ir įdomaus maisto kūrėjai. O jų virtuvė turtinga, nes šefai naudoja natūralius produktus. Tokijuje gali vakarieniauti už tūkstančius yenų prabangiame restorane ir tokios pat aukštos kokybės maisto ragausi gatvėje. Viskas bus švariai paruošta ir kitaip nei kituose pasaulio didmiesčiuose”.

aiste3

Visas pasakojimas apie Aistę Misevičiūtę ir jos gurmaniškas keliones per įdomiausias pasaulio virtuves šeštadienį, gruodžio 20 d., 19.30 val. per LRT TV Stilių.   

C vitaminas

c vitaminas

Tai, kas gruodį paverčia judėjimo mėnesiu, prasidėjo. Užpuolė staiga ir linksmai. Ir priminė, jog tikrai baigiasi metai ir laikas, kaip sakoma, suvesti galus.

Ir Vilniuje gyvenimas verda tarsi kokiam NY. Bene kasdien atsidarinėja parodos, pristatomos ekspozicijos, vyksta premjeros. Kas vakarą gali kažkur eiti ir kažką atrasti.

Šįvakar dar kartą pažiūrėjau gaivią dokumentiką Advanced style. Jos autorė Lina Plioplytė, iš NY parskridusi Lietuvoje pristatyti savo darbą, įnešė tokio gaivaus vėjo, tokių spalvų ir tokio nuoširdaus humoro, kad visa tai suveikė kaip C vitaminas.

Ir kai pasižiūri į Linos herojes, kai pasiklausai tų 80 ir 90 metų sulaukusių babyčių, kurios neperka žalių bananų ir didelės dantų pastos tūbelės, nes nežino ar dar spės tai suvartoti, bet linksmai tarška apie savo kostiumus, makiažą ir palaidotus meilužius, supranti, kad žmogaus mintys jam neleidžia senti, stabarėti, nusirašyti.

Nepraleiskite Advanced style, tai yra, kaip sakoma, a must.
Nuo gruodžio 5 d. filmas rodomas kino teatruose. Susiveikit smagų savaitgalį, pasisemkit gerą dozę humoro ir C vitamino.

Adventui tai nesutrukdys.

Beje, apie aną savaitę pasiskelbtą Advento režimą, kurio laikausi net penkias dienas. Išbandyta, kad griežtos komandos smegenims yra tobuliausia priemonė. Pasakyta – nelandžioti po šaldytuvą be reikalo – ir veiksmas vyksta. Liepta niekur nieko neragauti ir pilvas uoliai klauso. Mintys valdo ir kūnas, nežinau, kvailas ir protingas daiktas, tam paklūsta.

O smaguma didžioji, kad dažnas iš šiomis dienomis sutinkamų žmonių, pasirodo, yra sumąstę lygiai tą patį. Pasninkas grįžo į madą ir tapo gruodžio norma. Apie išsivalymą kalba daugybė bičiulių, apie susilaikymą šnekama renginiuose, kur gundoma vynu ir kvapniais maistais. Tačiau susilaikymas – didesnis malonumas.

c vit

Telieka pasikrauti C vitamino.