Iš godumo

Nieko sau antraštė, parašiau ir išsigandau. Skamba prastai. Bet realiai. Juk žmonės iš esmės yra godūs. Tik vieni mažiau, kiti daugiau. Aš gal prie godesniųjų…

Aišku, gal ne nuo godumo vertėtų rašyti, nebuvus savo bloge ilgai ilgiausiai. Kaip sakoma, kad ir dėl pateisinamų priežasčių. Esu pradėjus rašyti, kur buvau ką veikiau pastarąjį laiką, kuriame ištiko ir smagių, ir graudžių dalykų. Praeis laikas, pabaigsiu, galbūt pravers kitiems, slaugant ir lydint amžinybėn artimus žmones. Kol kas dar negaliu.

Todėl dabar apie linksmesnius dalykus. Pvz., apie godumą. Juk galima į jį žiūrėt ir visai smagiai. Nors artėjant Kalėdoms reikėtų užsiimti misijomis ir kilniais darbais, bet pagalvojau, ateina apsirijimo laikas ir visi tikrai bus godūs ar praradę protą.

Taigi – godumas!

Jau nemažai metų kai sąmoningai atsisakiau važinėti ir atostogauti viešbučiuose turkijose, egiptuose ir kt. Ypač per Naujuosius. Tiesa, tik šiose dviejose šalyse viešbučiuose ir buvau. Būtent su “all inclusive”, baseinais, jakuziais, pirtimis, masažais, drenažais ir lūžtančiais stalais. Bet kiekvieną kartą pabuvusi, sakydavau, never ever. Ir po kurio laiko vėl kažkodėl važiuodavom. Prisipažįstu, pati labai ir stengdavausi, kad važiuotume.

Viena vertus, tokių šalių kurortuose be organizuoto poilsio būtų gal ir nelabai, todėl viskas su viskuo – racionali išeitis. Tik po kiekvieno pabūto karto vis labiau neviltį varė ta pati programa: gulėjimas prie baseino ar jūros, viena kita ekskursija, ėdimas, vėl tas pat iš naujo.

Ilgainiui tokią poilsio formą buvom beveik išguję, bet atsidūrėm Birštone. Mano gyvenimo draugas su reikalais turėjo vykti į garsų ir puikų lietuvišką kurortą. Pasiėmė ir mane. Šiaip šeimoje paisome tam tikrų taisyklių ir stengiamės vienas kitą visada palaikyti. Aišku, išeina kaip jau išeina. Bet kai vienam reikia vykti su antrąja puse arba randasi noras kažką padaryti ne vienumoje, kitas daro viską, kad palaikytų kompaniją ir būtų greta.

Tai šiuo atveju buvau greta. Be to, masino galimybė pamatyti “Vytauto SPA”, kuris yra naujas super duper Birštono produktas. Taip sakoma. Ir jis tikrai yra super duper. Tokia penkių žvaigždučių Turkija, sumiksuota su trijų žvaigždučių Švedija.

Beje, čia ne jokia reklama, niekas man nemokėjo ir neprašė, kad čia laistyčiausi pagyromis ar atsiliepčiau geruoju.

Už buvimą tame naujame high tec komplekse mokėjo mano sutuoktinis, nieko dykai negavome, pigesnį kambarį savo lėšomis pasikeitėme į erdvesnį ir brangesnį. Taigi dėkoju mylimam vyrui ir jo piniginei.

O dabar darkart mėginu grįžti prie godumo. Prisiminiau jį ir buvusias turkijas bei egiptus, nes super duper high tec “Vytauto SPA” yra visos sąlygos būti godžiu ir demonstruoti visas nuvorišams būdingas savybes, gali net kiaurą dieną išvertęs pilvą gulėti prie baseino ar šliaužoti su kambario chalatu ir šlepetėmis nuo baseino baro prie jakuzi. Ir atgal.

Architektūra ir dizainas 5* iš 5*.
Aptarnavimo kokybė 5* iš 5*
Maistas 4* iš 5*
Paslaugų pasiūla ir prieinamumas 5* iš 5*

Tai įsivaizduokim kaip galima nudurnėti esant tokioms sąlygoms… Manau, užsieniečiams išvis stogai nuvažiuotų, ypač nuo paslaugų kokybės bei kainos santykio. O vietiniams, turiu galvoje, geografinę Lietuvos ir aplinkinių šalių aprėptį, irgi būna visaip. Ypač prie stalo.

Tiesa, aš nuo baseinų ir jakuzių labai nealpstu. Vakare apsilankėm, pasiturškėm, antrą dieną jau ir netraukia. Įdomiau apeiti Birštoną, juolab kad vietos kojoms yra nuostabios. Apsukau didžiausius ratus, paskaičiavau nukulniavusi apie 12 km, pargrįžau į SPA, kaip sykis – pietų metas.

Žinau auksinę taisyklę, jei atsidūrei “all inclusive”, laikyk galvą ant pečių, kitaip bus blogai. Taigi grįžau po pasivaikščiojimo, valgyt dar nė nesinori. Pusryčiams buvo išmėginta ir avižinė košė su ananasais, ir keptas kiaušinis su lašiša, ir du pyragėliai su kava. Viskas geros kokybės. Net kava. Ją šiais laikais pagadinti sudėtinga. Aparatai, kaip tie robotai, kokybę užtikrina.

Taigi protu suvoki, jog sotumo ir kalorijų kiekio, likusio nuo pusryčių, pakaks iki vakaro. Bet sutikau savo sutuoktinį, po reikalų su kompanjonais jau papietavusį, tad jo paraginta, kad ir be noro, nuėjau į didžiulį SPA restoraną “užkąsti”.

O čia gali rinktis “a la carte” arba švedišką stalą.

Vos atvykę pirmą vakarą pamėginome “a la carte”. Meniu – teisingas, trumpas, maždaug po keturis patiekalus kiekvienoje grupėje. Aprašai – elegantiški, išsamūs. Kainos – ne kosminės. Šefas, kaip paaiškėjo, seniau dirbęs “Monte Pacis”, irgi daug žadantis bruožas.

Užsisakėme. Vieną šaltą užkandį – paprastai tariant, anties kepenėlių paštetą su brioše. Bet atnešė su saldžiu keksu. Ok. Vieną karštą užkandį – keturių kruopų košę su baravykais ir jautienos juostele. Juostele vidutiniškai kepta, bet guminė. Išgyvensim. Ir dvi vienodas jūros gėrybių sriubas. Perdaug jautėsi grietinėlė.

Kadangi nesu maisto kritikė, tik visko ir visaip ragavusi, galiu pripažinti, jog restorane maisto kokybė nėra prasta, bet patiekalų aprašai pranoksta jų kokybę. Skaityti buvo skaniau nei valgyti.

O labiausiai nustebino maisto pateikimo tvarka. Pirma atkeliavo užkandėlės – su žolelėmis plaktas sviestas ir dviejų rūšių duona. Taip ir turi būti. Bet po to – sriubos. Užkandžiai – po jų. Keistai.

Dažnai nutinka, kad kai interjerai yra konceptualūs ir įspūdingi, įsisvajoji, jog panašiai bus ir su maistu. Sutampa retai.

Todėl pietums nutariau išbandyti švediško stalo meniu. Šalti užkandžiai, sriubos, karšti patiekalai ir desertai buvo aprašyti kukliai, bet kvepėjo gerai.

Sotumas, likęs po pusryčių, išgaravo kaipmat. Ir verta pripažinti, švediško stalo maistas buvo paruoštas teisingai ir paprastai. Va, tuomet ir prabudo godumas. Paragavau sriubos. Šiupininė. Gera. Radau šviežių daržovių. Visai nieko ir pomidorai kažkiek kvepia. Pastebėjau troškintą žuvį. Nelabai skani. Bet jai padėjo jalapeno pipiro griežinėliai. Ir dar užmačiau desertų stalą. Jau buvo apytuštis. Nors pasirinkti liko iš trijų rūšių pyragėlių. Dvi iš jų man tiko. Kava buvo vėl iš to paties aparato, vadinasi, gera.

Tai ar nealkanas žmogus gali tiek suvalgyti? Aišku, kad ne. Bet godumas padeda. Ir nebuvau vieniša prie tų gausių vaišių. SPA pietūs trunka dvi valandas, paskutines pietų minutes salė ūžė. Kas suko kelintą ratą aplink kepsnius, kas kasinėjo bulvių košę ir kuskusą. Kas maišė samčiu sriubos indą. Vaikai ratais zujo aplink desertų stalą. Neįmantrus maistas buvo kokybiškas.

Kartais pagalvoju, pvz., apie karališkąsias ar prezidentines šeimas, kurios maistą gauna patiekiamą gražiausiu ir skaniausiu pavidalu. Kurioms nereikia sukti smegenų, ką paruošti pusryčiams ar vakarienei, nors šiaip ruoša – maloni ir naudinga meditacija. Bet didžioji klausimo potekstė, kaip jie sugeba nevalgyti visko, kas jiems siūloma, kaip jie įjungia stabdžius ir ištobulina saiko bei sotumo receptorius, kaip jie apgauna akis ir nosį, kurie yra didieji išdavikai ir kiauliškai meluoja, siųsdami alkio ir smalsumo ženklus smegenims?

Juk atsisakyti visada nelengva. O va tie, kurie geba, man atrodo tarsi kokie palaimintieji… tik man vis neišeina.

Bet turbūt yra vienas paprastas atsakymas – masina tai, kas neįprasta, kas nekasdieniška. Turbūt jei tų švediškų stalų būtų greta diena dienon, jei kaskart akys matytų tą patį, dvidešimties patiekalų stalą, ko gero, nei vargtum, nei suktum smegenis, jog nori ir to, ir ano, ir dar šito bei kito.

Tai ir godumas prapultų.