Ne, ne apie Mariaus Ivaškevičiaus „Išvarymą“ bus kalba. Apie kitokį.
Tiesa, prieš kelias dienas jis jau pasirodė nelabai ir aktualus, nes valdžia pradėjo visus raminti ir pasiūlė nepanikuoti dėl „Zapad“ pratybų. Nepolitikuosiu, neanalizuosiu, nebūsiu ta, kuri viską išmano, nes tikrai nieko nesuprantu karo ir taikos klausimu, nepernešu panikos, ir dar greta to esu baili. Bijau aukščio, gilaus vandens ir karo. Turbūt kaip ir dauguma, turinčių savisaugos instinktą.
O grįžtant prie kilusios panikos, kad ir kas kaip dabar kalbėtų ir ramintų, jos jau pasėta nemažai. Ne vienas ausis suglaudė.
Dar vasarą, kai prasidėjo visas „Zapado“ narpliojimas su svarbiais politologais ir valdžios žmonėmis, keli pažįstami prasitarė girdėję, jog tą rugsėjo savaitę iš Lietuvos išvyks dauguma verslo ryklių, bankininkų, turtuolių, galinčių sau leisti save pasaugoti. Maniau, šneka, bet tik. Bet tikrai daug kas išjudėjo. Išvarė kuo toliau nuo netikėtumų, kurių gali būti, gali ir ne.
Viena bičiulė su vyru išlėkė plaukioti jachta. Ir išvarė dar rugpjūčio pabaigoje. Negrįžta iki šiol. Sakė, parskris kai bus pasibaigęs visas erzelis ir panika. Kiti, kaip žadėjo, taip ir padarė, išsipirko poilsį Pietuose. Dabar dalijasi linksmomis nuotraukomis ir nesuka galvos dėl kaimynų pratybų. Treti sakė, važiuos su vaikais bent už Suvalkų koridoriaus. Netoli, bet saugiau nei čia. Ir iš ten lengviau traukti į Vakarus. Jei ką…
Kai paklausai tokių ketinimų ir jau įvykusių faktų, vaizdelis dėliojasi nekoks. O dar viena pažįstama prieš kelias dienas Facebooke papostino keliautojų eiles, nusidriekusias iki pat oro uosto durų, prie registracijos Vilniaus oro uoste. Na, tikrai ne kitaip, masinis išvarymas.
Ir kai viešai buvo paskelbta, jog šiomis dienomis net ir Prezidentė išvyksta Amerikon, visai krito ūpas. Tas “jei ką” neramina – ką veiks karo vadai, kai tikras karinių pajėgų vadas skaitys pranešimą Jungtinėse tautose?
Dar gi kai neseniai vienas pažįstamas prasitarė, jog kariuomenės galvos ir biurokratai atšaukiami iš atostogų ir niekam neleidžiama išvykti iš Lietuvos, iš baimės visai ėmė šiauštis nugara.
Vakar pastebėjau, parduotuvėje garbaus amžiaus moterytes perkant daugokai kruopų, druskos, degtukų. Pažiūrėjau, pažiūrėjau, bet nesiryžau sandėliuoti grikių. Kitų kruopų nelabai pripažįstu. O ką daryti su degtukais, išvis nesupratau. Jei nebus elektros ar dujų, negi ant žvakučių išsivirsi košės?
Pamenu, prieš kelerius metus dėliojosi panaši situacija, kai buvo planuojamos vėlgi tokios pačios didžiojo kaimyno karinės pratybos. Tąsyk irgi buvo užsisukus baimės spiralė. Net rašydama apžvalgą „Intelligent life“ skilčiai, visai rimtai buvau ėmus skaičiuoti lėktuvus, besileidžiančius Vilniaus oro uoste. Tuomet jų gerokai pridaugėjo ir skraidė jie taip garsiai ir sunkiai, kad naktį, nutilus miesto šurmuliui, tik ir girdėjosi orlaivių baubojimas. Anaiptol ne rainieriškas ar wizieriškas gausmas atsklisdavo iš Naujininkų.
Po vidurnakčio skaičiuodavau: vienas nusileido, dar vienas… taip iki kokio septinto, aštunto. Paskui miegas užlenkdavo. Nors atrodė, tikrai per daug tų reisų. Ir faktas, kad nuslūgus neramumui ir pasibaigus pratyboms, baubojančių skrydžių sumažėjo. Vadinasi, buvo jie ne visai civiliniai.
Tada pažįstamas bankininkas patarė, išsigrynink pinigų ir turėk prie savęs. Jei ką, visi bankomatai taps niekinės dėžės. O su grynaisiais neprapulsi. Ir papuošalus susidėk arčiau savęs. Jei reikės trauktis… tik nepasakė kurion pusėn. Beveik kaip ir dabar, jei atkirs koridorių į Vakarus, kaput…
Šįkart ir vėl nesusidėjau savo papuošalų krūvelės. Nespėjau nei išsigrynint, nei išvaryt toliau, net grikių nenusipirkau. O ryt – ketvirtadienis. Filmavimo diena. Filmuosiu man labai imponuojantį milijardierių, oficialiai pripažintą vieną iš įtakingiausių verslo žmonių Lietuvoje ir Amerikoje, Ilją Laursą. Ir kalbėsimės apie tai kodėl Lietuvoje esame liūdni, nelaimingi ir kasdien skleidžiantys neigiamas bangas. Pats tas metas, sakau.
Dėl visa ko šiandien dar pasitikrinau, ar tikrai ryt į susitikimą ateis Ilja. Ar neišvarė? Atstovai pranešė, neišvarė, interviu įvyks. Faktas – raminantis.
Tačiau kad ir kaip smagu ironizuoti, iš tiesų – nejuokingas ketvirtadienis. O vis dėlto gal bus tas įprastas mažasis savaitgalis, kai visi kaip kokiam Londone ar Paryžiuje šėls prieš artėjančius laisvadienius.
Labai linkiu, kad neišvariusieji ryt, poryt ir visą kitą laiką šėltų! Ir liktų tik ironizuoti!
so/on 