Deja. Nevirškinu tų, kurie visose situacijose viską žino ir gali pamokyti kitus.
Dažniausiai tai yra bobos, niekaip jų nenoriu vadinti moterimis ar merginomis, nes “boba” yra kategorija, nusiteikimas ir pareiškimas. Kaip dabar madinga sakyti – doktrina. Nė kiek nepriklausanti nuo amžiaus, išsimokslinimo, pareigų, kūrybiškumo, tautybės ar kito išskirtinumo, susijusio su žmogaus akipločiu. Bobų būna kvailų ir protingų, įdomių ir nuobodžių, bet jas visas vienija vienas bruožas – jos visada teisios ir visada viską žino. Ir kol neįrodo savo teisybės, tol neatstoja, nenusileidžia, nepasitraukia.
Visi tokių žino, net neabejoju. Jų turi visos draugės, visos bendradarbės, visos merginos ir moterys. Ir Facebooke pilna bobų, kurios nebūtinai yra moteriškos lyties. Nes boba tyliai sėdi kiekviename.
Kodèl taip manau? Todėl kad žmogus, norintis kitą pamokyti, tiki darantis gera ir padedantis nesusipratėliui. Bet ar to kas prašo? Nesvarbu. Boba visada žino geriau.
Kai pavasarį su draugais buvome Romoje, sėdėdami Termini stotyje, kur atradome hip savitarnos restoranų su puikiausiu maistu ir gerais vynais, plepėjome apie šį bei tą ir pažįstamus, kurių gyvenimus tvarkyti iš šalies yra lengviausia. Kalbai pasisukus vienos poros santykių link, prasidėjo diskusijos kaip jiems elgtis tam tikroje delikačioje situacijoje. Viena bičiulė, tyliai klausiusi tų aptarinėjimų, neapsikentė ir taikliai pastatė mus visus į vietą. “Jei jiems reikės, jie tikrai paprašys jūsų patarimo.” Taškas nuskambėjo puikiai.
Akivaizdu, kad moterims duota prigimtinė teisė globoti ir saugoti, domėtis ir rūpintis, suteikti sparnus ir apsaugoti nuo klaidų žmogų, kurį jos paleidžia į gyvenimą. Ir jos tai daro nevalingai ir intuityviai. Tačiau, kai tos gerosios prigimtinės savybės nusiprojektuoja į kitus, iš globėjos ir puoselėtojos lieka pikta ir irzli boba, viską žinanti ir visus mokanti.
Nesakau, kad pati esu auksinė, išsivadavusi is bobizmo. Net labai neišsivadavusi. Pvz., skaitydama portalus ar žiūrėdama televizorių bambu, kaip rašo, kaip kirčiuoja, kokios kalbos klaidos??? Arba guliu pliaže ir mintiju, kaip tokius gelbėjimosi ratus užsiaugina moterys, kaip tokius kibirus lašinių ant savęs tampo vyrai??? Arba kaip taip rengiasi, kaip nesuvokia kas su kuo ir kur dera. Ką tai reiškia? Ogi viduje sėdi boba!
Prisipažįstu, su savo boba nuolatos deruosi ir net baruosi. Kai tik ji man ima aiškinti kaip kas turėtų būti, bandau jai pasakyti geruoju – ne tavo reikalas! Jei tas nepadeda, patariu pasižiūrėti į save. Jei ir tai neveikia, griežtai liepiu imtis kažko racionalaus. Pvz., padaryti dešimt pritūpimų. Psichologai sako, prastas mintis suvalgo sunkus darbas.
Yra dar vienas metodas, puikiai nuraminantis bobą ir nusukantis jos dėmesį taikia kryptimi. Tereikia liepti jai ko nors nedaryti, pvz., negalvoti apie dramblius. Va šitas dalykas irgi puikiai suveikia. Būtent apie dramblius mintys ir ima vyniotis. Tai čia tokie paprasti saviauklos metodai. Bet jie suveikia tik tada, kai tikrai nori su savimi dirbti ir keistis.
O dabar grįžtu prie virtualių teisinguolių, dėl kurių kartais norisi patapti užkalniu ir pasisvaidyti taip, kad maža nepasirodytų.
Po pilnaties FB parašiau kelių sakinių miniatiūrą. Tai, ką aprašiau, yra tokio banalumo situacija, kokių daugybę gali aptikti bet kur: Palangoj, Pabradėj, Vilniuje, Londone. Na, gal Londone būtų kitokie keiksmai.
Bet kai rytais kapoju savo kilometrus nuo jūros, kasdien girdžiu kaip žmonės, artimi artimiausi, eidami į “darbą” pliaže, koneveikia vieni kitus. Vyrai bara žmonas, jos atgal rėkia vyrams, abu šaukia ant vaikų, ant savo miniatiūrinių spalvotais segtukais išpuoštų šunų. Tai ir aprašiau savo FB paskyroje.
Diskusija įsiplieskė nemaža. Bet atsirado kelios bobos, sumaniusios pamokyti ir mane: kaip ir ką turėčiau rašyti, ko nerašyti ir kaip galvoti. Va tai ir nukalė. Kokio bukumo turi būti žmogus, atėjęs į svetimą daržą, šiuo atveju į mano FB teritoriją, ir imantis aiškinti ką turiu ten veikti. Gaila, kol atsotogauju, neturiu savo kompiuterio, per iPadą neišeina “užbaninti” auklėtojų.
Bet vaistas teisinguoliams vienas – kaip sakoma angliškoje tautosakoje – don’t tell me what to do and I”ll not say you where to go.
so/on 