Vienišos moters įpročiai su Bukazino pinklėmis

Kas skaičiuoja ir lygina braškių kainas Vilniuje, kas keliauja po karščiu dvasinančius paryžius ar londonus, kas keikia orus ant Lietvuos. O kas ramiai sėdi pajūry, ant kopos, skaito ir sudega iki braškių raudonio. Ir tik tada atgauna nuovoką ką daryti ir ko ne. Bet susidegink tu man šitaip…

Jau nepamenu kada gyvenime taip perštėjo ir niežtėjo nugarą, užpakalį, kojas, skruostus ir kitas metus saulės nemačiusias vietas. Betgi kas nėra sudegęs pajūry. Tikrai visiems pasitaikydavę kai per vieną dieną nori gražiausiai pasaulyje nurusti. Bet kada gi tai buvo?

Kai draugei pasiskundžiau nevalingu susideginimu, pirma ką išgirdau – kefyro turi? Kaip senais gerais laikais. Bet kefyru gal jau niekas ir nesigydo. Juolab kad maniškis jau buvo išvykęs į šaltibarščius. Išgebėjo kitas daiktas, žemiau parašysiu koks.

Žmogaus įpročiai susiformuoja per 24 dienas, užsitvirtina per 68 dienas, o refleksais tampa per tris keturis mėnesius. Nežinau, kas taip apskaičiavo, bet man pasirodė panašu į tiesą. Nors tų dienų ir skaičių esama įvairokų, nelygu, kuriuo šaltiniu remtis. Bet faktas, kad naujus įpročius ugdyti reikia su galva. O senus pamiršti taip, kaip kirviu nukirsti. Šįkart to ir ėmiausi, tik nesėkmingai.

Maždaug dešimt pastarųjų metų su gyvenimo draugu buvome susikūrę malonią laiko leidimo paplūdimyje sistemą. Pavakary sėdi ant dviračio, per pusvalandį numini iki laukinių pliažų, važiuodamas pasportuoji, apšyli, po to pasimaudai ir gali užsiimti kuo nori: jogintis, gulinėti, skaitinėti, vėl nuogas kristi į bangas ir t.t. Po to vėl pusvalandis dviračiu atgal, dušas, maloni vakarienė su vynu terasoje ir visa kita, kas tik ateina į galvą. Įsivaizduokit, koks susiformavo refleksas!

Bet vieną dieną viskas susijaukė ir išnyko. Staigiai teko susikurti naują pajūrio gyvenimo schemą, nes orai šią savaitę išpuolė tobuli. Nekaršta, nešalta, bet saulėta. Taigi likusi viena, be pliažo kompanjono, kuris nutarė neleisti laiko gulomis prie jūros apskritai, greitai išmėginau vienišos moters poilsio variantą.

Ką tai reiškia?

Ogi tiesus kelias į bobapliažį, ir guliu kiek tik noriu!!!
Ir dar. Po nežinia kiek metų prie jūros ėjau kojomis, be dviračio, rytą, ne pavakarę ir į netoliese esantį pliažą. Vietoj draugo pasigriebiau “Alma Littera” išleistą naujadarą “Bukaziną”. Va, nuo jo viskas ir pavažiavo nenumatyta kryptimi…

Aišku, vienai prie jūros irgi smagu. Guli, vartaisi, galvoji, kaip gražiai rusvėji, pliažas tuščias. Prastai tik viena, kai esi kopose vienas, nelabai išeina palikti savo gulioko ir nulėkti iki jūros. O jei kas pagriebs paliktą ūkį? Nieko ten svarbaus, bet grįžti be kelnių namo – nelabai…

Pernai draugė pasakojo. Irgi bobapliažy. Viena buvo. O karšta! Taip traukia išsimaudyt. Apsidairė. Greta pilna moteryčių, kas kedenasi, kas plepa. Žiūri, babytė sėdi. Viena. Liūdna. Neturi net su kuo žodeliu persimest. Draugė prišoko, užkalbino, pasibendravo ir netrukus paprašė, kad babytė jos mantą “padabotų”. Tai labai prašom, sutiko toji ir arčiau draugės atsitempė savo gulioką. Nubėgo manoji į bangas, pasitaškė, pasidžiaugė, pasiplaukiojo ramia širdim, o kai grįžo – nei babytės liūdnosios, nei daiktų…

Tai va, kaip būna. Žodžiu, prisiminus aną istorija, priguliau kad ir toliau nuo jūros, bet su vėju, ant kopos, su tobulu peizažu ir jokių babyčių aplink.

Taigi dabar grįžtu prie Bukazino. Gal jau matėt knygynuose. Man prisipažįstu, padovanojo jį leidėjai ir kol grįžinėjau namo iš darbo, vis kreivai žiūrėjau į viršelį, bandydama suvokti pavadinimo idiotizmą. Jokio lietuviško žodžio, derančio šiam naujadarui, taip ir neradau.

Kol neatsiverčiau paties Bukazino. Paaiškėjo, būtent vasarai leidėjai išleido naujovišką skaitymo modulį ir prisipažįsta, nukopintas jis nuo Vakarų vakariausių. Knygos ir žurnalo mišinys. Book+magazine=Bookazine=Bukazin’as 🙂
Žodžiu, šiuolaikiškas reikalas… pusiau skaitalas, pusiau rimtas dalykas.

Ir kai jau atsivežiau jį pajūrin, kai jau nusinešiau ant tos vėjo pučiamos kopos, kol neperskaičiau viso to Bukazino nuo pradžios iki pabaigos, negalėjau net pajudėti. Nieko nejutau, nieko nemačiau aplinkui, nebuvo nei karšta, nei šalta, nei saulės, nei jūros patyriau.

Bet ćia tik aš taip maniau. Gi pasekmės po to Bukazino – raudonos ir skausmingos. Ir pasiskaitymo prasme – malonios, ypač Rūtos Vanagaitės ir Erikos Umbrasaitės dalys veža. Kitus irgi įdomu skaityti. Dėl jų visų, panašu, ir iš odos išsinersiu.

Tai dabar pats tas išsižioti apie pirmąją pagalbą. Tikrai ne kefyras. Greitai pastvėriau alavijų gelinį kremą, emulsinį losjoną ir veido kaukę. Nebus čia jokios reklamos, nes nelabai to kremo gaus tas, kas nežino “Forever” produktų. Amerikietiški jie, visi iš alavijų ar dar kitokių augalų. Kažkada nusipirkau, bet taip ir mėtėsi be reikalo neatidaryti, ir štai jų valanda išmušė.

Šiaip esu skeptiška brangiausių kremų atžvilgiu, bet šįkart savo išdidumą suvalgysiu ir pripažinsiu – greitoji pagalba, vardu alavijas nėra labai pigi, bet tikslinga ir paveiki.

Iš tiesų, gal net ir alavijo sultys taip pat suveiktų, nereikėtų ir kremo. Tik reikia turėti jo, to bobučių augalo, kuris, beje, interjere dabar vėl labai madingas.
Taigi atlaužti pačią sultingiausią šaką, nupjauti jos dygliuotus kraštus. Greitai perpjauti ją pusiau į dvi dalis ir mėsingu jų vidumi ištepti nudegusią vietą. Greitai, labai greitai, nes sultys bėga, o jos – aukso vertės.

Tai tiek apie odos reanimaciją.
Dabar pasakysiu kodėl verta skaityti Bukaziną.

Vien dėl to, kad išmėginsit naują darinį ir susidarysit savo nuomonę. Beje, ilgai netruksit, maximum porą valandų, bet rasit kitokių autorių nei bet kuriame moteriškame žurnale.

Bukazine dominuoja interviu žanras, nemažai publikacijų susiję su bendravimo ir savivertės ugdymo psichologija, pvz., man tas labai įdomu.
Tik juokinga, kad vieni autoriai prieštarauja kitiems, ypač “meilės sau” klausimu, bet dėl to yra apie ką pamąstyti.

O leidinio gale dar prilipinti keli maisto receptai. Žodžiu, vienai vasaros dienai – labai pats tas!

Tik nesineškit to Bukazino prie jūros saulėtą dieną! Nebent turite alavijo ir gebate dozuoti skaitymą…

P.S.

Jei pastebėsite korektūros klaidų, žinokite, rašyta iš širdies ir niekieno neprašius, be klaidų žymėjimo programos. Negi per atotogas tampysies kompiuterį…

P.P.S.

Tai, ką čia prirašiau ir prifotografavau, draudžiu naudoti visais tikslais ir draudžiu viešinti žiniasklaidoje.